Pokštas

Koks Milano Kunderos romanų skaitytojas? Manyčiau, kad labai įvairus. Ir tas, kuriam patinka paradoksalios meilės istorijos, ir tas, kuriam įdomūs realūs faktai, bei tas, kuris mėgsta eseistiką... Žinoma, geriausiai būtų, kad jūs mėgtumėte viską: politiką, poeziją, meilę, seksą, ironiją, melancholiją ir filosofiją - sumaišytus į vieną koliažą...
Taip, mano manymu, rašo Milanas Kundera,postmodernistinis rašytojas.

Romano „Pokštas” įvykiai skaitytoją nukelia į 1950-uosius metus Čekoslovakijoje, kur viešpatavo komunistinis režimas. Studentas Liudvikas gauna pirmą pamoką... dėl pokštavimo. Atviruko, skirto merginai, įrašas „Optimizmas yra žmonijos opijus! Sveika dvasia dvelkia kvailumu!Tegyvuoja Trockis!” sulaužo šmaikštautojo gyvenimą: jis pašalinamas iš universiteto, tarnauti siunčiamas sunkiems darbams į šachtas. Ten subręsta noras atkeršyti Zemanekui, pagrindiniam kaltintojui... Tikras pokštas, kad to tenka laukti 15 metų, kad keršyti norima suviliojus priešo žmoną, kad pats gyvenimas ir likimas seniai suvedė sąskaitas su tais, kurie bandė pasijausti ”gyvenimo viešpačiais”...Deja, Kunderos veikėjai kartais jaučiasi kaip marionetės, valdomi Istorijos ir Atsitiktinumo...

Čekai šį pirmąjį tėvynainio romaną vertina labiausiai. Suprantama, nes jama gausu minčių apie tapatumą, apie kultūros paveldą, apie mirštančius ir išsigimstančius liaudies papročius... Įdomūs, provokuojantys polemizuoti svarstymai apie atleidimą ir kaltę, apie laiką ir užmarštį, apie džiaugsmą ir menkumą... Jie nestabdo kūrinio veiksmo ir skaitymo malonumo, nes viskas nutvieksta nepakartojama Kunderos ironija.