Plunksnos. Kazbek

Šiuose romanuose atskleidžiamos dviejų Dievo apdovanotų (o gal pasmerktų) žmonių istorijos. Apdovanotų galimybe regėti daugiau nei kiti.

„Plunksnose“ pasakojama menininko, kuriančio darbus iš plunksnų, gyvenimo istorija. Mėginimas išgyventi ir kurti nekanoninius darbus be galo suvaržytoje sovietinėje visuomenėje. Sunki vaikystė, psichiatrinė ligoninė, siekiant išvengti tarnybos armijoje, studijos, laisvo menininko gyvenimas, vienas po kito sekantys gyvenimo išbandymai ir viską sulaužantis sakinys: „vam za granicu nerazrešajetsa... “ Labai graži pabaiga. Kur ta plonytė riba tarp realybės ir tarp fantazijos. Kur baigiasi viena, o kur prasideda kita? „Tai gal nieko čia nėra nuostabaus, kad vyras, pasidirbęs tikrus sparnus, atsispyrė ir nuplasnojo saulės link, nes šiaučius Mykolas galbūt taip pat būtų bent iki ežero palėkėjęs, jei prie rankų būtų prisirišęs ne po vieną šluotražį, o bent po du ir jeigu tankiau rankomis plasnojęs...“

„Kazbek“ - visai kitoks romanas. Jau vien dėl to, kad  pagrindinis veikėjas Tosikas apibūdinamas 14 skirtingų žmonių lūpomis. Sunku ką nors pasakyti apie šį kūrinį. Man pasirodė, kad geriausiai romaną apibūdina pirmieji jo sakiniai: „Aš sakau jums, savo bičiuliams: nebijokite tų, kurie žudo kūną ir paskui nebegali daugiau kenkti. Aš parodysiu, ko turite bijoti: bijokite to, kuris nužudęs turi galią įstumti į pragarą. Taip, sakau jums, šito bijokite. Lk 12 4-5“. Šiaip labai rekomenduoju paskaityti Simonos Makselienės straipsnį „Šiaurės Atėnuose“. Jei šis darbas neįtikins jūsų perskaityti romano - jūsų neįtikins niekas.

PS. Vos nepamiršau pacituoti labiausiai mane suintrigavusių eilučių:
„Antrą 1884 metų rugsėjo sekmadienį Gelvonų šiaučius Mykolas sušaukė žmones, užkopė ant aukščiausio kluono kraigo, prie dilbių prisirišo alksnio šluotražius, persižegnojo ir surikęs: skrendu! atsispyrė...
Trenksmas į kopūstų daržą buvo galingas. Sudrebėjo žemė, antros eilės Mykolo pusseserė, sena pana Zabelė išmetė rankas aukštyn ir griuvo atatupsta kaip pakirsta. Iš tuopų, laužydami šakeles, iškrito keli kovarnių lizdai. Per žmonių pulką nusirito nuoskaudos ir liūdesio atodūsis: aaaaaak...“