Knygos
Romanai (1921)
Poezija (613)
Pjesės (35)
Vaikams (140)
Kitos (900)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 12 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter





Plunksnos. Kazbek

Plunksnos. Kazbek Leonardo Gutausko proza stebėtinai vientisa. Ir du viena knyga išleisti naujieji romanai "Plunksnos" ir "Kazbek" išties tėra vieno pasakojimo variantai, įsiliejantys į kelių dalių Gutausko romano "Vilko dantų karoliai" kontekstą. Skaičiusieji šį romaną naujuosiuose atras tuos pačius, tik kitais vardais pavadintus herojus, tą patį dailininką pasakotoją, pokarinį Vilniaus Užupį, kiek groteskiškas tarybines (ir antitarybines) realijas, netgi tas pačias metaforas ir simbolius, ką ir kalbėti apie savitą pasakojimo stilistiką. Tai nė trupučio nesumenkina naujų romanų vertės, o tik išryškina Gutausko palimpsestinį kūrybos pobūdį – perpasakoti, papildyti, perfrazuoti tiek savus, tiek kitų tekstus.

Iš pirmo žvilgsnio "Plunksnų" ir "Kazbek" istorijos visiškai skirtingos: pirmoji, pasak paties autoriaus, apie "plunksnų žmogų" – dvasinės laisvės siekiantį menininką Luką, antroji – apie "kvailelį garvežį", Užupio kvazimodą. Laikyti šiuos du romanus šiuolaikinėmis "lietuviškomis" Ikaro ir Paryžiaus katedros varpininko legendų variacijomis būtų pernelyg pretenzinga, tačiau asociacijos gan ryškios ir tiesmukos. Gutauskas yra sėkmingai įvaldęs sintezės meną, ir paprastai iš daugybės buitinių detalių bei apmąstymų audžiama istorija slepia įvairių epochų kultūrinių, religinių vaizdinių ir simbolių klodus.

Abi istorijas į visumą sujungia ne tik ta pati pokarinio Užupio erdvė ir savitas, tai pabrėžtinai krikščioniškas, tai nuopuolio ratais slystantis pasakotojo dailininko žvilgsnis, bet ir kūrinius persmelkianti žmogaus trapumo, laisvės ir aukos, atpirkimo idėja.

Abiejų romanų herojai – savo laikotarpio keistuoliai, bandantys realizuoti savitas idėjas atšiaurioje, ciniškoje aplinkoje. "Plunksnų" Lukas ir "Kazbek" Tosikas-Antonis instinktyviai siekia vidinės laisvės, nors aplink – suvaržymų kupinas tarybinių žmonių gyvenimas, o tokie kaip jie tampa psichiatrijos ligoninių pacientais.

"Plunksnose" universali žmogaus laisvės idėja išreikšta gana tiesmukai: žmogus siekia atsiplėšti nuo žemės, tapti paukščiu. XIX a. kaimo šiaučiaus Mykolo sumanymas žmogaus batus iškeisti į paukščio sparnus ir pakilti, atsispyrus nuo kluono stogo, baigiasi mirtimi. Pokario vaikas Lukas, kuriam pats likimas gimstant dovanoja plunksnų ryšulėlį, gudresnis. Jis tiki, kad kurdamas dirbinius iš plunksnų priartės prie dangaus, prie Dievo ("be sparnų nėra ryšio su dangumi", p. 64, "plunksnos man siejasi su šventąja dvasia", p. 113). Luko darbas iš plunksnų turėjo papuošti ir vienos Vilniaus bažnyčios altorių. Išties menininkas linkęs sakralizuoti savo darbus, suteikti jiems aukos ir atpirkimo prasmių:

Būtų gyvas tėvas, tai pastatytų nedidelę koplyčią kaimo kapinaitėse ar kur pamiškėje, paprašytų kleboną ją pašventinti, ir tuomet visus savo kūrinius suneštų į ją, kad jie ten pasiliktų iki pasaulio pabaigos, ir sudegtų, kai pasaulis liepsnos it erškėtrožių krūmas, degs visi kryžiai, nes juos paims dangus, ir jo darbeliai Naujojoje Jeruzalėje nebus atmesti, ten jie užmigs amžinu miegu, kaip mirusios gervės... (p. 118)

Lengvos plunksnos romane tampa pasipriešinimo tarybinei santvarkai įrankiu. Nei dailės mokykloje, nei institute meninio realizmo ir gigantiškų skulptūrų lipdymo laikais Luko potraukis plunksnoms, švelniai tariant, skatinamas nebuvo. Jį suprato tik vienas kitas žmogus – tėvas, psichiatras, kunigas ir užsieniečiai italai. Būtent jie tampa Luko kviesliais į geresnį gyvenimą: į tarptautinę parodą pakviestas lietuvis gauna Maskvos leidimą važiuoti, supakuoja tris "plunksninius" darbelius ir išsiruošia... negrįžti:

[...] buvo tikras, kad niekaip negrįš, tiesiog jo sparnai nemokės pakreipti vairuojamųjų plunksnų į Šiaurę. Niekaip. Vos tik jo pėdos paliesiančios šventą Romos žemę, – jis taps nematomas, nesugaunamas, nesusekamas, neužuodžiamas, neatpažįstamas ir pagaliau – užmirštas, išbrauktas iš gyvųjų sąrašo.(p. 126)

Išties dailininkas tik per plauką lieka gyvųjų sąraše. Ir tai nutinka nė neatsiplėšus nuo Vilniaus žemės, taip ir nepatyrus lemtingo skrydžio į žemiškąjį rojų – šventąją Romą. Sovietų valdžia sustabdo į lėktuvą bežengiantį ir trapiais jo sparnais besistebintį dailininką, sulaužo Luko kūrinius, sutrypia sielos laisvę ir paskatina proziškam išėjimui iš šio pasaulio. Menas lieka bejėgis prieš brutalią santvarką. Atsitiktinis psichiatro sprendimas įtaisyti Luko lengvą plunksnų žmogų ant juodo akmens postamento tampa įspėjimu, kad Žemės traukos įveikti neįmanoma.

Gutauskas žaidžia dualistinėmis kategorijomis. Jo romanuose itin ryškios dangaus / žemės, sielos / kūno, sacrum / profanum priešpriešos. Taip atsitiko net ir sudedant du romanus į vieną knygą. "Plunksnos" pasakoja išsimokslinusio, savo idėjas lengvomis realybės formomis reiškiančio menininko gyvenimo istoriją, o "Kazbek" – tai romanas apie beraštį Užupio kvailelį Tosiką, kurio fantazijos nukreiptos visiškai priešinga linkme: jis įsivaizduoja esąs sunkus garvežys. Ir jam nebereikia siekti laisvės: Tosikas "laisvas kaip paukštis" (p. 252). Tačiau dailininko ir Užupio keistuolio likimai skaudžiai panašūs.

Dar "Vilko dantų karoliuose" Gutauskas buvo rašęs, kad kvailiai atperka kitų kaltes (I dalis, p. 45). "Kaip kokį aukos avinėlį žudė" (p. 252), – sakoma apie brutalią Tosiko žmogžudystę. Tosikas pakylėjamas iki atpirkėjo, iki šventojo: jis be nuodėmės, tyras, visus mylintis. Jo užpuolimo epizodui suteikiama Atpirkėjo mirties detalių: žmogžudžiai nuplėšia Tosiko drabužius, atima jo pjūklą, o bejėgiam ir mirštančiam vaikinui stengiasi padėti geraširdė, kadaise jo išgelbėta jauna moteris. Žmogžudystė įvyksta dėl kelių grašių. Sunaikinę stiprų Tosiko kūną, žmogžudžiai nesunaikina jo dvasios. Mirdamas Tosikas ištaria: einu pas tėvą...

Atpirkimo idėja pabrėžiama ir tekste minimu Kryžiaus keliu (vaikino ristele bėgamas maršrutas tarsi susideda iš keturiolikos "stacijų"), ir romano struktūra – Tosiko istoriją pasakoja keturiolika liudininkų. Pasakotojų kontingentas labai margas: nuo šėtono ir paleistuvės iki elgetos ir kunigo. Tiesa, visi jie tik papildo pirmojo pasakotojo, to paties dailininko Luko iš pirmojo romano "Plunksnos", mintis.

Nors romane gausu aliuzijų į Šventąjį Raštą, svarstymų apie tikėjimą ir šventumą, o romano pabaigoje cituojama Mato evangelija, Gutausko teksto žavesys ir stiprybė slypi kasdienybės detalėse, kalbos sraute, pasakojančiame apie žmogiškas, kartais nuodėmingas, o gal net ir šėtoniškas, patirtis. Įtampa tarp vieno ir kito pasakojimo poliaus išlaiko skaitytojo dėmesį ir ten, kur pasakotojas leidžiasi į nuobodokus išvedžiojimus apie tikėjimą, lietuvių ir lenkų katalikų santykius ir pan. Juk ir Tosikas nebūtų toks įdomus, traukiantis aplinkinių dėmesį, jei, be visų savo šventų keistybių, neturėtų dar vienos – nematyto didumo "įnagio". O "Plunksnų" herojus Lukas būtų viso labo egzaltuotas menininkas, jei jo nekamuotų depresija, polinkis į alkoholį ir kitas blogybes, jei jis daug laiko nepraleistų psichiatrijos ligoninėje. Kitaip tariant, vidinė herojų įtampa, jų kitoniškumas, jų nuopoliai bei herojiški poelgiai ir sukuria, Tosiko motinos žodžiais tariant, "tikrą vaizdą, kaip mes čia gyvenom, kaip vargom ir kaip žuvom" (p. 260).
Nomeda Gaižiūtė
2004-02-27
 
Kita informacija
Tema: Romanai
Leidykla: Tyto alba
Leidimo vieta: Vilnius
Leidimo metai: 2003
Puslapių: 276
Kodas: ISBN 9986-16-313-7
Daugiau informacijos »
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 0
 
Knygų recenzijos

Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą