Knygos
Romanai (1921)
Poezija (613)
Pjesės (35)
Vaikams (140)
Kitos (900)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 10 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter





Plunksnos. Kazbek

Plunksnos. Kazbek "Lengvas kaip plunksna" – moto vienam iš naujų Leonardo Gutausko romanų dilogijos. Du romanai, kuriuos skaityti – nelyginant plunksnas kiloti. Romanai ir panašūs, ir skirtingi. Pokario Vilnius. Du jautrios psichikos personažai: skulptorius Lukas, kūrinius tveriantis iš trapios, virpančios materijos – plunksnų ("Plunksnos"), ir Užupio kvailelis Antonis, visų meiliai vadinamas Tosiku, kuris tūtuoja ir švilpia lakstydamas po senamiestį, mat dedasi nesamo garvežio mašinistu ("Kazbek").

"Plunksnos" – tai plunksnų ir plunksnuočių pašlovinimas. Viskas apie plunksną, gamtinį ir beveik metafizinį, metaforinį, estetinį objektą. Plunksnų fenomenologija, kaip atsvara visų laikų pragmatizmui ir sovietmečio ideologijos gelžbetoniui. Viskas apie plunksną – ir įvairių tautų mitai, etimologijos, legendos, ir paukščių pasaulio pažinimas, ir vaikystės aidai, ir herojui skirtas Ikaro epilogas – sudužti. Kitaip tariant, plunksna yra tylios opozicijos simbolis, pasakojant nestandartiško, neakademinio, nesocrealistinio menininko tragediją sovietmečiu. Labai vienišo autsaiderio istoriją. Nekyla abejonių, kad jis talentingas – ne veltui gavo kvietimą dalyvauti parodoje Italijoje, bet saugumas, žinoma, užkirto kelią (beje, paskutinę minutę prieš pakylant lėktuvui). Nepavyko ir bažnyčioje pastatyti subtilios plunksninės skulptūros – neleido kurija, paisanti religinio meno kanonų.

Pasakojimas plėtojamas kaip lyrinis vieno veikėjo biogramos naratyvas, vis krintančia žemyn kreive (dvasiškai artimo tėvo mirtis, nepripažinimas, psichiatrinė). Romano tekstas skalsiai sudaigstytas kasdienybės detalių empiriniais dygsniais. Ši autentika – akademiniai ir boheminiai Vilniaus dailininkų šiokiadieniai – įdomesnė už samprotavimus apie meno galią, transcendencijos ilgesį, sąmonės karščiavimą, menininko iliuzijas ir jų žlugimą. Romanas pilnas intertekstinių aliuzijų, o plunksna tampa visų leitmotyvų dominante, mediumo tarp pragariškos žemės traukos ir dangiškos malonės funkcija.

L.Gutausko pasaulėvaizdžio įsidėmėtinas, išskirtinis bruožas – pagarbinti ir pašlovinti visą Dievo kūrinijos pasaulį per vieną ar kitą jo atributą – dulkę, žvirgždo akmenėlį, sraigę, žiogą ar plunksną. Menininkas tik bando prilygti Dievo pasauliui, pranokti negali: "Plunksnos bus tik plunksnos. Ir šito užteks. Nes pati plunksna, jos forma, sandara, grožis bei tvarumas ir bus menas, tik ligi šiol nepastebėtas, neatrastas ar pražiūrėtas" (p.34). Taip Lukas motyvuoja savo plunksninių skulptūrų prigimtį. Pasirinktas žiūros taškas – per plunksnas ir paukščius – padeda sakralizuoti gamtos, žmogaus ir transcendencijos ryšį. Atsiplėšti nuo žemės – klasikinio meno imperatyvas. Pats Lukas sapnuose nuolatos skraido. Šiapusybė L.Gutausko kūryboje visad turi metafizinį pagrindimą.

Visgi kūrinys apie menininką – jau įprastas šio rašytojo prozoje. Ir "Vilko dantų karoliuose", ir "Laiškuose iš Viešvilės" matome, kaip herojaus tipas sutampa su siužeto tipu.Tai nebėra netikėta, nors epizodų bei detalių ir pažeriama naujų. "Plunksnose" L.Gutauskas pažįstamas ir atpažįstamas. Čia dominuoja menininko refleksija, ne per daug atsitolinant nuo emocingos saviraiškos.

Kur kas labiau autorius nustebina romanu "Kazbek", kur iškyla koloritingas pokario Vilnius. Godžiai skaitau, koks buvo mano tėvų jaunystės miestas: senamiestis, Užupis, Rasos, Halė, Aušros vartai, Malūnų tiltas, Vilnelė-Vileika, žydai, lenkai, gudai, rusai, čigonai, litvinai, jų bendrabūvis, skurdas ir viltys. Dar viena Vilniaus vizija "literatūrinėje vaizduotėje", anot Violetos Kelertienės formuluotės. Ričardo Gavelio, Jurgio Kunčino, Antano Ramono Vilnius pasipildo ryškiais, savaip unikaliais ir autentiškais L.Gutausko vaizdais. Nors romano "Kazbek" ašis – irgi vieno herojaus biografija, pasakojimas šįkart decentruotas į keturiolika dalių – įvairių veikėjų liudijimų. Lenkiukas Tosikas – raudonų plaukų vienakis kuprotas galiūnas vaikiškai tyra širdim ir neįprasto dydžio vyriškumo "svambalu" – iškyla amžininkų prisiminimuose kaip ypatinga senamiesčio dvasios manifestacija. Perpardavinėja kontrabandinius papirosus ir, kam reikia, supjauna malkas. Dantyse – pypkė, atseit lokomotyvo kaminas. Kišenės pilnos saldainių ir riešutų vaikams. Dosnus, pamaldus ir dorovingas.

Kasdieniniai šūksniai: "Komu Belomor kanal Kazbek Ural!", nematomo garvežio pūškavimas į kalniuką, šaižus švilpuko garsas, ratų bildesys, vaikų juokas ir dainelės, dvirankio pjūklo metalo žvilgesys saulėje, linksmas traukinį lydinčių šunelių amsėjimas – visa tai buvo augte įaugę į senamiesčio buitį ir būtį (p.154).

"Kazbek" epiškesnis ir turtingesnis už "Plunksnas". Keliolika pasakotojų – motina, dailininkas, elgeta, daktaras, kapinių sargas, stiklius, kunigas ir kiti – patikslina, paįvairina, perinterpretuoja tą pačią Tosiko istoriją. Itin vykę dailininko (sąmojis), paleistuvės (atvirumas), stikliaus Škliarskio (žydo mentalitetas) pasakojimai. Tik Šėtono laiškas yra padirbinys, kuris ir lieka svetimkūnis. Neišvengiant tam tikros monotonijos (juk kalbama iš esmės apie tą patį), sukuriamas daugiabalsio ir daugiakalbio Vilniaus įspūdis. Multikultūrinė Vilniaus dimensija specialiai eksponuojama kalbos lygmeniu: tuteišų puskalbė, svetimybių ir žargonizmų inkrustacijos, tariami pasakojimų "vertimai" iš rusų, lenkų ir panašiai.

Romane gražiai išryškėja biblinių motyvų punktyras. Tosikas kasdien bėgdavo keturiolika stacijų – stočių. Sumuštas chuliganų, jis slaugomas, išsižadamas, miršta išeidamas pas tėvą (pas kurį?).

Nelaimėlio istorijoje esama dar kelių svarbių momentų. Miršta šis mažas žmogus tą pačią dieną, 1953-iųjų kovo 5-ąją, kaip ir "devyngalvis slibinas, kažkada atšliaužęs nuo Kazbeko viršūnės" – Stalinas. Slibino ir kvaišelio poliarizacija – produktyvus meninis sprendimas.

Išsakomas ir bendresnis požiūris į likimo nuskriaustuosius, jų vietą po saule. Romanas liudija, kaip natūraliai Tosikas integravosi į senamiesčio bendruomenę ir topografiją. Nors psichiškai neįgalus, bet ramus ir nepavojingas žmogelis tampa kvartalo siela. Išmintingas gydytojas, pasiaukojanti motina, supratingi kaimynai, vaikų prieraišumas sukuria gana jaukią terpę jo ligai stabilizuotis, neįsisiautėti.

Ir "Plunksnų" Luko, ir "Kazbeko" Tosiko vaizduotės giminingos, lemtys panašios.

Abu romanai – apie du vargdienius, kurie sunkiai stūmėsi žemėje, bet bus užtarti danguj. Tai, kaip aistringai L.Gutauskas ieško šiems savo personažams užtarimo, bylo apie ne tik nepažeistą, bet ir akcentuojamą vertybių darną, etinį matmenį. Tai reta šiandien.

Jūratė Sprindytė
2003-12-17
 
Kita informacija
Tema: Romanai
Leidykla: Tyto alba
Leidimo vieta: Vilnius
Leidimo metai: 2003
Puslapių: 276
Kodas: ISBN 9986-16-313-7
Daugiau informacijos »
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 0
 
Knygų recenzijos

Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą