Pirmoji šakelė

Nuoširdžiai atpasakota karo vėjų blaškomos vaikystės istorija – detali, vietomis publicistiką primenanti, asmeniška ir autobiografinė knyga.

Knyga skaitytoją nukelia į 1915–1917 m. Vilnių, kuriame tvyro badas, gatvėse miršta žmonės, o pagalbos šauksmai beprasmiai: maisto sandėlius užėmę kariai neišduoda duonos kortelių, neįleidžia žmonių į sandėlius. Apie tokią Vilniaus padėtį savo dienoraščiuose užsimena daugelis to meto iškilių asmenybių.

Autorė pasakoja, kad Raudonasis Kryžius į vargšų šauksmus neatsiliepė. Visą sumaištį lydėjo plėšikavimai, grobimai, ligos – visa tai savo akimis matė našlaičių prieglaudos mažieji gyventojai. Knygoje atskleidžiamas Vilniaus vaikų namų gyvenimas ir kasdienė buitis.

Būtent šioje knygelėje, nors ir glaustai, tačiau aiškiai pasakojama apie išgyventą badą, konkurenciją dėl kiekvieno gardesnio kąsnelio ir viską persmelkiantį skurdą, kurį teko patirti pačiai autorei. Puslapiuose lengvai atpažįstama sostinė: Pavasario gatvė su pirmaisiais lietuvių vaikų namais, Pylimo gatvė, vedanti link turgaus.

Ona Miciūtė Pavasario gatvėje praleido penkerius metus, ten pat baigė ir pradžios mokyklą. Atmintyje giliai įsirėžė Šv. Petro ir Povilo bažnyčia – čia vaikai lankė mišias, ruošėsi Pirmajai Komunijai. Autorė mini ir Žvėryno lenkų vaikų namus, kuriuose vyravo tokia pati sunki padėtis. Iš Halės turgaus ir ilgosios Pylimo gatvės Ona su seserimis ir broliais buvo išvežta į prieglaudą – nuo tos akimirkos jie daugiau nebematė savo tėvų. „Užgriuvęs pokaris guldo susirgusius, šiltine sergančius, o prieglaudoje dar yra galimybė mažiems maitintis“, – rašo autorė.

Ašaras spaudžiantys sakiniai verčia ne kartą grįžti prie vaikų atsisveikinimo su tėvais scenų. Autorė šiltai mini prieglaudos darbuotojas ir auklėtojas, aprašo jų gyvenimus, charakterius ir siekius. Ji nuoširdžiai tikėjo, kad ta prieglauda buvo „lyg kokia pirmoji šakelė, sutikta pakelėje, ką tik išsiskleidusi pavasario saulėje“, nors gyvenimas dar slėpė daugybę išbandymų.

Ona Miciūtė buvo kukli, neturtinga, santūri ir jautri literatė, archyvarė, bibliotekininkė, mylinti žmona ir daug iškentusi moteris. Jos dramatiška patirtis, o ypač gyvenimo pabaiga, iki šiol daugeliui literatūros tyrėjų ir skaitytojų išlieka paslaptimi. Autorės kūryba menkai tirta, išlikę nedaug duomenų, galbūt net ir autobiografiniai faktai buvo sąmoningai pakeisti.

Anksti netekusi artimųjų, silpnos sveikatos, be jokios paramos, dažnai net neturėdama kur pernakvoti, Ona Miciūtė atkakliai skynėsi kelią į pripažinimą.

„Pirmoji šakelė“ – ne tik vyresniojo amžiaus moksleiviams skirtas kūrinys, bet knyga visiems. Ji pažadina meilę gimtinei, kviečia prisiminti senąjį Vilnių, jaudina ir graudina. Susidomėjusiems verta atsiversti ir O. Miciūtės poeziją.


© Alicija Valentukevičiūtė, 2017.