Pirmoji šakelė

Nuoširdžiai atpasakota karo vėjų blaškomos vaikystės istorija. Detali ir kiek panaši į publicistiką - asmeniška, autobiografinė knyga.

Knyga skaitytoją nuveda į 1915-1917 m. Vilnių, kuriame tvyro didžiulis badas, mirtis gatvėse, o žmonės šaukiasi pagalbos, nes maisto sandėlius užėmę kariai neišduoda duonos kortelių. Apie tokią Vilniaus padėtį, savo dienoraščiuose, užsimins daugelis iškilių to meto asmenybių.

Autorė pasakoja, kad Raudonasis kryžius į visus vargšų šauksmus neatsiliepia. Visą sumaištį palydi plėšikavimai, grobimai, ligos ir tai mato našlaičių prieglaudos mažieji gyventojai. Apšviečiamas Vilniaus vaikų namų gyvenimas ir buitis.

Būtent šioje knygelėje, nors ir pakankamai glaustai, tačiau aiškiai papasakota apie išgyventą badą, konkurenciją dėl kiekvieno gardesnio kąsnelio ir tvyrantį skurdą. Viską teko iškęsti autorei. Puslapiuose lengvai atpažįstama sostinė: Pavasario gatvė su pirma lietuvių vaikų prieglauda, Pylimo gatvė link turgaus.

Ona Miciūtė Pavasario gatvėje praleido penkerius metus, ten pat baigė ir pradžios mokyklą. Jos atmintyje įsirėžė Šv. Petro ir Povilo bažnyčia, čia vaikai lankė mišias, ruošėsi komunijai. Žvilgsnis į Žvėryno lenkų vaikų namus, kuriose buvo tokia pati baisi situacija. Iš Halės turgaus ir ilgosios Pylimo, autorė su seserimis ir broliais išvyko į prieglaudą ir daugiau nematė savo tėvų. "Užgriuvęs pokaris guldo susirgusius, šiltine sergančius, o prieglaudoje dar yra galimybė mažiems maitintis".

Ašaras spaudžiantys sakiniai verčia kelis kartus vis perskaityti vaikų atsisveikinimo su tėvais scenas. Autorė šiltai mini darbuotojas, auklėtojas, aprašo jų gyvenimus, charakterius, tikslus. Ji labai tikėjo, kad ta prieglauda "lyg kokia pirmoji šakelė sutikta pakelėje, ką tik išsiskleidusi pavasario saulėj", o juk dar tiek daug visko laukia...

Ona Miciūtė buvo kukli, neturtinga, santūri, jautri literatė, archyvarė, bibliotekininkė, mylinti žmona ir daug iškentusi moteris. Jos dramatiškas patyrimas, o ypač gyvenimo pabaiga, daugeliui literatų ir skaitytojų išliks paslaptimi. Mažai tirta autorės kūryba, mažoka duomenų, o gali būti, kad ir autobiografiniai faktai pakeisti.

Anksti netekusi artimųjų, būdama silpnos sveikatos, be jokios paramos, dažnai net neturėdama kur pernakvoti - Ona Miciūtė skynėsi kelią į pripažinimą.

"Pirmoji šakelė" ne tik vyresniojo amžiaus moksleiviams skirtas kūrinys, tai kūrinys visiems. Knyga pažadina meilės gimtinei jausmus, kviečia prisiminti seną Vilniaus istoriją, jaudina ir graudina. Susidomėjusiems rekomenduočiau ir O. Miciūtės poeziją.