Piligrimas

Gyvenu įspūdžiu, kad recenzuojamą knygą ne skaičiau, o regėjau. Skamba turbūt paradoksaliai, nes romano siužeto ašis - kelionė pagrindinio veikėjo Piligrimo sąmone. Jos labirintuose klaidžiojau su palydovu - kitu svarbiu knygos veikėju – psichologu Karlu Gustavu Jungu, Ciuricho psichiatrijos ligoninės gydytoju, į kurį kreipiasi Sibilė Kvoterman, kad tas pažadintų jos bičiuliui Piligrimui po eilinės neišsipildžiusios savižudybės geismą gyventi.

Gyvenu įspūdžiu, kad recenzuojamą knygą ne skaičiau, bet girdėjau. Reginį  nuolat lydėjo švelnių sparnų šlamesys: drugelių plazdenimas, paukščių sklandymas, žmonių – angelų  mostai... Be abejo, tai nebuvo vien regimo įspūdžio fonas, bet ir alegorija, reiškianti sielą (gr. psychç – siela, vaizduojama  kaip drugelis). Sparnų, ypač drugelio, simbolis yra ir stilistiškai prasmingas, nes jungia pasakojimus iš įvairių laikų ir erdvių – sielos gyvenimą nuo amžių ir per amžius. Tarsi iš plazdančių sparnų sapno stengiasi ištrūkti Jungas, sekdamas Piligrimo pėdomis. Tai nėra paprasta, nes Piligrimas buvo Orionas, netekęs regėjimo, ir vėliau vėl jį atgavęs. Buvo luošas piemuo, šventosios Teresės vergas, airis arklininkas ir vitražininkas Šartre. Nuo Trojos mūšio sienų savo akimis matęs Hektoro žūtį. Matęs pirmąjį Hamleto spektaklį ir paskutinį aktoriaus Moljero vaidmenį <...> Yra vyras ir moteris. Yra be amžiaus, ir jo neima mirtis... Tačiau skaitytojas laimi dėl kompozicijos daugiasluoksniškumo, nes ne tik regi ir girdi, kaip atsitiko man, bet ir mąsto, sužino įdomių faktų bei jų interpretacijų.

Knyga tokia pagavi ir įdomi, kad, manau, daugelis ją praris per kokią naktį. Bet tai ne bestseleris, kurio kerai išvadėja užvertus paskutinį knygos puslapį. Teigiu, kad tai knyga, kurią  parašė labai išmintingas  ir atsakingas kūrėjas . Knygos viršelio atvarte yra puikūs žodžiai, kalbantys apie žymų Kanados rašytoją T. Findley: Jis neužvertė skaitytojų knygomis, bet užtat kiekviena jo knyga - šedevras. Kad tai ne reklaminė butaforija, įsitikinsite, kai skaitysite.

Knygoje keliama daugybė egzistencinių problemų, atsakymų ieškoma  Antikoje,  XV a. Florencijoje, XVI a. Ispanijoje, XX a. pradžios Prancūzijoje ...  Kūrėjas, manau, atsakingai prieš rašydamas susirinko medžiagą apie istorines asmenybes – Leonardą da Vinčį, šventąją Teresę Avilietę, Oskarą Vaildą, Zigmundą Froidą ir kt., jų gyvenamąjį laikotarpį, bet faktai neatima skaitymo malonumo, nestabdo jo, nes  Piligrimo kelionė laiku nebetenka jokios reikšmės. Piligrimo  siela renkasi bet kokio laikotarpio kūną, kad apsigyvenusi jame  pirmiausia ir atskleistų sielos ir kūno, kūrėjo dieviškumo ir instinktų menkystės  prieštaravimus.

Rašytojo kelionės tikslas  parodyti dabarties akimirkos svarbą, žmogaus sielos piligrimystę amžinybėje  nėra naujas, pavyzdžiui, ryškus budizmo religijoje ir egzistencializmo filosofijoje. Tačiau  T. Findley pasiūlytos kelionės maršrutas yra avantiūristiškas – panašus į  pamišėlio kelionę pamišėlių pasaulyje. Tiesa, autorius primena, kad pamišėliais mes linkę vadinti visus, kurių mes nesuprantame. Tai gal didžiausi pamišėliai ir esame pirmiausia sau?

Ši knyga lietuvių kalba turi dar vieną kozirį: ją verta skaityti dėl gabaus, gerbiančio autorių ir skaitytoją  vertėjo, beje, gyvenančio Kanadoje, Valdo V. Petrausko. Viename  interviu jis sakęs: „Man vertimas - magiška operacija, kone šventos pareigos. Tai sykiu ir kruopštus darbas, ir mokymasis, ir malonumas. Verčiu iš meilės, kiek įmanoma pasirinkdamas įdomius autorius.“ Pastebiu, kad  į senatvę pradėjau knygas rinktis  ne tik pagal rašytojo, bet pirmiausia pagal vertėjo pavardę. Gal jau nesinori ne tik pigios bižuterijos dėvėti, bet ir skaityti žodžio plastmasės?