Piligrimas

Turinio, tokiais zigzagais sukasi knygos veiksmas, neįmanoma aprašyti. Nebent pagrindinių veikėjų. Piligrimo, kuris atseit dėl ilgo, kelis šimtmečius trukusio gyvenimo, išprotėjo (?), nes niekaip negali savęs numarinti (nusižudyti). Jis pakliūva į bepročių ligoninę, čia jį imasi globoti daktaras Jungas. Bet Piligrimui pasiseka iš ligoninės pabėgti ir galiausiai jis su visa mašina laimingai nudarda nuo stataus upės kranto į srautingą Luaros vandenį, kur niekas nebegali jo surasti.

Kitas svarbesnis knygos herojus – gydytojas Jungas. Čia nagrinėjamos šeimos ir išprotėjusių žmonių gydymo problemos. Tokio ištisinio ryškaus veiksmo čia nerasime, nes viskas susideda iš kasdieninių smulkmenų. Tai bendravimas su ligoniais, gydytojų tarpusavio santykiai, ligų, kuriomis serga tie ligoniai, aprašinėjimai, Jungo ir jo žmonos Emos šeimyninio gyvenimo problemos, gydytojų santykiai su ligoniais, iš jų ir intymieji ir t.t.

Nėra knygoje ir ypatingos įtampos, nes viskas pasklaja, kasdieniška, įprasta. Ir tik maži veiksmo geizeriukai, kurie iškyla tarp veikėjų, šiek tiek gali patraukti ir sudominti, bet visai ne taip, kaip tai išvystoma, sakysime, nuotykinių romanų tekstuose.

Ir vis tik knygą skaičiau atidžiai, susidomėjęs, kai kurias vieteles išskirdamas, nes filosofiniu požiūriu pasisekė prisikasti iki tokių dalykų, kurių anksčiau niekur kitur nebuvau atradęs ar perskaitęs.

Štai keletas įsmigusių atmintin filosofinių detalių:

– ar mūsų civilizacija žmonijai neša ko nors gero, ar neartina visos visuomenės į neišvengiamą pražūtį?;

– tik tas gydytojas gali gerai gydyti, ypač psichinius ligonius, kuris pats yra tokia liga persirgęs ir išgijęs. Čia matau kažkokio panašumo su Kristaus nukryžiavimu (pasiaukojimu) ir kad jis negalėjo būti koks nors karalius ar didikas, o tik toks pat žmogus, kaip ir visi kiti;

– Piligrimo nemirtingumo gyvenimo alegorija – tai visuomenės ir atskiro žmogaus gyvenimo dilema. Ji savo giliausiu vidumi praktiškai lieka nepasikeitusi. Po saule nėra nieko naujo.

– ar kartais ta mūsoji civilizacija neužspaudžia burnos patiems didžiausiems išminčiams, kuriuos reikia ne į beprotnamius talpinti, bet įsiklausyti į juos, mokytis iš jų? Ne veltui Piligrimas savo erudicija pranoksta visus ligoninės gydytojus – psichologus ir t.t. Ir bepročiu piligrimai tampa tik tada, kai yra užspeisti į kampą ir jiems gyventi, bendrauti, išsisakyti visuomenė (o gal ir šeima ar koks kitas žmonių būrys) nesuteikia jokių galimybių? T. Findley keliose knygos vietose akcentuoja mintį – mes uždarome į beprotnamius visus tuos, kurie nėra panašūs į mus, į mūsų civilizacijos sukurtas tik sau patogias taisykles. Manau, kad ta skaudi mintis yra iškelta ir išsakyta laiku. Ypač imant žmogaus teisių problemą tarptautiniu mastu. Visos demokratiją užspaudžiančios valstybės kuria ypatingą „išskirtinę demokratiją“, kur gali būti pažeidinėjamos žmogaus teisės ir kur nepatogūs žmonės gali būti sukišami į beprotnamius arba – dar geriau – į kalėjimus.

Knygoje galėtume rasti ir daugiau, ir dar įdomesnių filosofinių minčių, bet jas susiras kiekvienas sau, kuris ryšis kibti į šią knygą.

T. Findley – nepralenkiamas žodžio meistras. Daug yra epizodų, kuriuos skaitydamas gali gėrėtis ir gėrėtis. Kaip minėjau, knygoje nėra didelės kompozicinės įtampos, bet jos meniškumas, epizodų išbaigtumas, nutapytų charakterių įvairumas ir logiškumas, trumpučių aprašymų spalvingumas – tai vis detalės, kurios taip sudomina, kad norisi sparčiau versti puslapius ir nesustojant plaukti pirmyn.

Nepatiko man knygoje tik vienas dalykas – perdaug kaleidoskopiškai kintantis veiksmas ir mažai ką sakančių veikėjų gausybė. Ypač knygos pradžioje. Paskui, kai įsiskaitai, viskas išsilygina ir gali knygos puslapiais keliauti be jokių problemų.