Pasipriešinimo istorija 1944 – 1953 metai

Kas geriau už tą smulkaus sudėjimo  dailią  moterį galėtų  parašyti apie 1944 – 1953 metų pasipriešinimą?  Nijolė  Gaškaitė pasirenka kovos su okupantais kelią dar besimokydama dešimtoje klasėje. Patriotinis laikraštis  ,,Laisvės balsas“ – jos pasipriešinimo ir rašytinės  kūrybos pradžia.  Studentė Nijolė tęsė  pogrindinę veiklą su bendraminčiais Kauno politechnikos institute.  Bet  KGB agentai grupę susekė. Merginą  ištrėmė Sibiran. 

Drąsus žvilgsnis iš nuotraukos. Nenugalėtos, nors iš pažiūros trapios moters. Kviečiantis nebijoti, nepalūžti. Nijolė Gaškaitė slapčia rašė, rinko Sibire kalinamų moterų politinių kalinių pavardes. Grįžusi iš tremties tęsė studijas, įsidarbino Statybos ir  architektūros tyrimo institute. Gyvenimą susiejo su pokario rezistencijos vado Jono Žemaičio sūnumi. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę statybos inžinierė N. Gaškaitė-Žemaitienė dirbo istorijos archyvuose, rašė ir leido knygas.

,,Pasipriešinimo istorija 1944 – 1953 metai“ jau trečias papildytas knygos leidimas, kurį išleido ,,Diemedžio leidykla“ Vilniuje 2016 metais.  Pirmame viršelio puslapyje keturių jaunų  ginkluotų  vyrų  (Dainavos apygardos partizanų)  nuotrauka ir  raudonomis raidėmis užrašytas pavadinimas – nesumeluoti laikmečio ženklai. ,,Mes mokėsim numirt,  jei Tėvynė aukos reikalauja. /Nesuriš mūs gretų nieks vergovės pikta grandine“. Tai ištrauka iš rezistencijos poetės Dianos Glemžaitės eilėraščio publikuojamo ant ketvirto knygos viršelio.

Atvertęs pirmą viršelį skaitytojas ras partizanų apygardų formavimosi 1946 metais žemėlapį. Atvertęs ketvirtą viršelį – Lietuvos partizanų apygardų 1949 – 1950 m. žemėlapį. Knygos struktūrą sudaro įžanginė dalis, šeši skyriai pasipriešinimo istorijos periodų, partizaninio karo etapų bei svarbesnių įvykių ir žymesniųjų partizanų biografijų skyriai. Beveik šimtas puslapių skirta partizanų rašytiems tekstams. Leidinio pabaigoje siūlomos literatūros, asmenvardžių rodyklės ir vietovardžių rodyklės nuorodos.

Knygos meninį  išpildymą diktuoja laikmetis, tematika, santvarka. Tarp kieto rišimo spalvotų viršelių su žemėlapiais  beveik trys šimtai penkiasdešimt puslapių juodai balto filmo. Leidinio rėmėjai Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdis ir Ferdinandas Gužas (Australija). Recenzentai dr. Arvydas Anušauskas ir dr. Kęstutis Girnius.

Įžangoje  Kęstutis Girnius konstatuoja: ,,Nors parašyta lengvu stiliumi, ši svarbi knyga pateikia apibendrintą, nuodugnia archyvų analize pagrįstą laisvės kovų vaizdą.“  Įžanginiame straipsnyje profesorė Ona Voverienė knygą vertina kaip  aukščiausius reikalavimus atitinkančią mokomąją literatūrą: ,,Pasipriešinimo istorija...“ vadovėlis – pirmasis atkurtoje nepriklausomoje Lietuvoje, iki šiol niekieno nepralenktas nei žinių apie Lietuvos partizanų ginkluotą pasipriešinimą okupantui platumu, nei pateikiamų istorinių įvykių gausa“.

Knygoje nagrinėjami šeši pasipriešinimo periodai – šeši skyriai, kurių kiekvieną galima skaityti nebūtinai eilės tvarka: padėtis Lietuvoje baigiantis antrajam Pasauliniam karui, Lietuvos sovietinimas;  priešinimasis  okupacijai  1944 – 1946 metais;  partizaninis karas 1946 – 1948 metais;  partizanų gyvenimas ir kova; Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio susikūrimas, pasipriešinimo silpnėjimas; partizaninio karo pabaiga. Nors kiekvienas skyrius yra savarankiška tam tikros temos ar laiko apybraiža, tačiau juos apjungia vieninga sandaros konstrukcija.  Skyriai ir jų poskyriai prasideda nuo moto – partizanų rankraščių citatų. Tekstų naratyvas grįstas argumentais. Tik nutolus frontui, okupantai griebėsi knygų naikinimo. 1944 – 1951 m. sunaikinta 600 tūkstančių knygų. N. Gaškaitė aprašo Lietuvos išlaisvinimo bylos problematiką, susijusią su aukščiausiosios pogrindžio vadovybės sukūrimu Lietuvoje. Tų įvykių dalyviai: Jonas Noreika-Generolas Vėtra, Ona Lukauskaitė- Poškienė ir Stasys Gorodeckis...       

Leidinio iliustracijos − nuotraukos ir dokumentų faksimilės.  Autorės inžinerinis išsilavinimas suponavo istorinius faktus, statistinius ir organizacinius elementus pateikti grafiškai − schemų, diagramų, struktūrų pavidalu. Knygoje galima susipažinti ir su partizanų slėptuvių architektūra. Požeminiai statiniai, šuliniai, praėjimai, nišos, užmaskuoti rūsiai užfiksuoti nuotraukose, iliustruoti brėžinių konstruktyviniuose pjūviuose,  piešiniuose.  Skyriaus pabaigoje autorė pateikia svarbiausių įvykių santrauką, o  po kiekvieno teksto kreipiasi į skaitytoją, ieško dialogo su skaitytoju porubrikoje: pasvarstykime. ,,Kodėl partizaninio karo pabaigoje padaugėjo išdavysčių? Kas tam turėjo daugiau įtakos: aštuonerius metus užsitęsusi kova ir partizanų nuovargis, dėl trėmimų ir kolektyvizacijos susilpnėjusi partizanų atrama kaime ar didėjantis atotrūkis tarp partizanų siekių ir vis labiau prisitaikančios prie okupacijos visuomenės?“ – toks būtų vienas iš porubrikos pasvarstymų.

Skyriuje partizaninio karo etapai − glausta svarbesnių įvykių santrauka. Žymesniųjų partizanų biografijose išskirčiau Jono Žemaičio ir Juozo Lukšos asmenybes.

Informatyvi ir jausminga partizanų išlikusių tekstų, dokumentų, kūrybos, maldų, epistolijos chrestomatija. Kai kurių dainų melodijos užrašytos natomis. Įsijausti į partizanų būtį padeda Liongino Baliukevičiaus-Dzūko dienoraštis, kuriame jaunuolis aprašo išgyvenimus ir kuria kovos su priešu strateginius planus: ,,Aš vis galvoju sudaryti atskirą spaudos ir propagandos skyrių. Galbūt tada darbas eitų sklandžiau.“

Dzūko susirūpinimas  Tėvynės ateitimi aktualus ir šiandien: ,,Kas iš tos Lietuvos, jeigu ji nustos geriausios savo dalies? Kas bus iš jos, jeigu atėjus lemiamam momentui, nebus kam jos prikelti, išgydyti?.. Gal vėl atsiras smulkūs žmogeliai su savo politiniais ,,kromeliais“, su savo politinėmis rietenomis, pradės mus auklėti...“.

Kad skaitytojas  pajustų  partizanų dvasią ir  laikmetį, vertėtų  perskaityti partizanų rašytų tekstų chrestomatiją. Grožiniai  kūrybiniai  žanrai išlaiko etnografiškumą.  Sakralinės tradicijos ir papročiai transformuojami į batalinių sąlygų erdvę: ,,Kur ta saulė? Kur jos žėrinti ugnis?/ Vienas šūvis, ir kraujuotas smilkinys“. Eilėraščio kulkomis šaudo partizanas poetas Bronius Krivickas. Politiniai dokumentai, kreipimaisi į užsienio hierarchijas ar į tautiečius  aiškūs ir logiški, parengti profesionaliai ir moraliai.

Manau, kad recenzijoje išdėsčiau pakankamai argumentų. Nijolės Gaškaitės  knygą ,,Pasipriešinimo istorija 1944 – 1953 metai“ verta perskaityti ir turėti savo bibliotekoje. Knyga, atrakinusi išsivadavimo kovų praeitį, atranda sąsajas su savo herojais kituose leidiniuose (Ona Halina Lukauskaitė Poškienė ,,Apie laisvę ir apie tulpės žiedą“. Sudarytoja dr. Dalia Striogaitė) su istorinių įvykių dalyvio sūnumi Sakalu Gorodeckiu, tiriančiu tėvo ir jo bendražygių kovų ir pralaimėjimų aplinkybes.  Negaliu nepaminėti, kad Sakalas praėjus daugybei metų Vilniuje surado namą, kuriame ir vyko pogrindinės Lietuvos vadovybės steigimo susirinkimai.