Pasimatymas su žudiku

Knygoje pasakojama apie Sibilę, kuri, sužinojusi, jog jos vaikinas ją apgaudinėja, sėda į automobilį ir lekia namo į Vilnių. Tačiau, trumpam sustojusi pakelėje, atsitiktinai tampa užsakomosios žmogžudystės liudininke ir čia užsisuka veiksmo karuselė: žudikas imasi persekiojimo, o mergina pagalbos ieško pas tėvą. Valentinas akimirksniu organizuoja savo dukrai apsaugą, mat verslininkas ir keturi jo broliai jau yra atlaikę ne vieną susidūrimą su kriminalinio pasaulio atstovais, todėl yra užsiauginę storus „lietuviško verslo pradininko“ šarvus iš tų laikų, kai reikėjo mokėti už „stogą“ arba būti pakankamai kietam, jog šių paslaugų atsisakytum. Broliai kadais tai padaryti sugebėjo ir vis dar neprarado specifinių įgūdžių, todėl imasi globoti giminaitę ir pačiu laiku, mat prasideda liudininkės medžioklė. Nuolat saugoma dėdžių, mergina slapstosi, o žudikas vis ją randa ir tik per plauką jai pavyksta išsisukti. Tačiau pavojai nesukliudo Sibilei nuvykti į klasės susitikimą ir susitikti su mokyklos laikų meile. Ir nuo šio momento veiksmas tęsiasi, susipindamas su romantika.

Maždaug taip skambėtų knygos aprašymas, kuris turėtų suintriguoti skaitytoją. Ir tikrai taip galėtų nutikti, nes šią situaciją galima aprašyti šauniai, įdomiai, dinamiškai. Tai tikrai galėtų būti įtraukiantis veiksmo trileris. O kur dar tas faktas, jog pasidomėjus autore, iš visažinės internetinės enciklopedijos sužinai, kad Daiva Vaitkevičiūtė „minima šalia tokių šiuolaikinės lietuvių literatūros rašytojų kaip Jurga Ivanauskaitė, Romualdas Granauskas, Justinas Marcinkevičius, Jurgis Kunčinas, Laimonas Inis, Edvinas Kalėda.“. Nu neblogai skamba. Galėtų būti net visai geras knyga. Tačiau NĖRA. Ir tai ne šiaip vidutiniška knygelė, tai visiška makulatūra. Lėkštesnė už šitą skaitalą gali būti nebent lėkštė, nors ir tai abejoju. Rimtai – visai nejuokauju ir neperdedu. Kuo galima būtų argumentuoti? Ogi bet kuriuo istorijos elementu. Pradėkim nuo herojės. Ji yra buka fyfa, net ir gresiant „mirtinam pavojui“, sugalvojanti pabėgti nuo savo sergėtojų dėl pačių durniausių priežasčių. Kiti veikėjai? Kiti veikėjai tūpi marozai geriausiu atveju galintys pasigirti nebent intelekto užuomazgomis. Visi, pradedant Sibile, baigiant neįsimenančiais epizodiniais – stereotipiški lyg iš kokio pigių personažų katalogo nupirkti per akciją. Siužetas? O taip, kaip gi be jo! Gaila tik, kad jis visiškai skystas, nuspėjamas iki smulkmenų, o happy end‘as šviečiasi nuo pirmo puslapio. Net ir rašymo stilius gali pretenduoti nebent į primityvizmo apdovanojimus, mat autorė arba nutarkuoja savo raišką iki pačių paprasčiausių konstrukcijų ir minimaliausio žodyno, arba dar juokingiau siekia imituoti gatvinę leksiką (būtent imituoti, nes per visus galus spinduliuoja, kad ji pati taip niekada nekalbėjo ir nekalbės, kad sėdi savo rausvais tapetais išklijuotame kambaryje ir mėgina sugalvoti, kaip čia galėtų riebiau išsireikšti koks banditėlis, bet tik ne per sodriai, kad jautrių damų per daug nepakraupinti).

Tai va tokie reikaliukai su šiuo lietuvišku šedevru ir bestseleriu. Tiesa, knygos reklamose kai kur sušmėžuojantis žodis „erotika“, taip pat yra tik reklaminis masalas vyro išsiilgusioms moteriškėms. Nebus čia nieko erotiško, mielosios. Rasit kelis epizodėlius, kurių kokybė maždaug tokia kaip pasiglamžymai meksikiečių muilo operose. Nors ką jau čia apie tą muilą pradėjau – faktas kaip blynas, kad skaitant šią knygą tiesiog lipa iš puslapių buki lietuviški serialai, spazmų apimtos personažų grimasos ir spaudžiamos emocijos. Ne veltui ši autorė parašė ir „Moterys meluoja geriau“. Bet jei jums patiko tas, tai gal patiks ir šitas – gal iš tiesų žmonėms nieko nebereikia iš knygų.

Jei šią knygą būčiau pirkusi, tai po to būčiau ilgai verkus, o apraudojusi išleistus pinigus, knygą ramia sąžine sunaudojusi prakuroms.