Knygos
Romanai (1919)
Poezija (613)
Pjesės (35)
Vaikams (138)
Kitos (909)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 32 (3)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter





Pasikėsinimas

Pasikėsinimas „Žavėtis meninku yra visada pavojingiau nei būti santūriam jo adresu. Ir tai ne tik drąsos klausimas: reikia turėti iš esmės gerą nuovoką, kad sugebėtume gerbti kūrėją, kad be niekieno „pagalbos“  nustatytum, ar jis yra gerbtinas ar ne. Deja, dauguma žmonių jos neturi arba mažai turi nuovokos. Štai dėl ko ir yra tiek daug mėgėjų ir tiek mažai tų, kurie žavisi, tiek daug stebėtojų ir tiek mažai pašnekovų.“

Šia ištrauka puikiausiai apibūdinama šio kūrinio moralinė vertė skaitytojui. Kartkartėm „Pasikėsinimas“ iš tiesų konvertuojasi į skaitytojo laiko pasikėsintoją. Tačiau šios menkos akimirkos nuplaunamos romano pagrindinio herojaus Epitafijaus šmaikščiais, kartais sarkaistiškais apmąstymais, vidiniu monologu bei maištu tarp kūno pateikimo aplinkai ir pačio herojaus kūno grožio/kūno kulto vertinimu.

Epitafijus - dvidešimtdevynerių metų skaistuolis - dvasia ir kūnu. Išorėje jis baidyklė, dažnai šaukiamas Kvazimodu. Pats save laiko žmogumi ausimi. Išradingas. Pagiežingas. Neurotikas.

„Pirmą kartą išvydęs save veidrodyje, nusijuokiau: netikėjau, kad tai aš. Dabar, vos tik žvilgteliu į savo atvaizdą, vėl nusijuokiu: jau žinau, kad tai aš. Toks pasibaisėtinas bjaurumas atrodo bent kiek juokingas.“

Visas kūrinys, tai tarsi šiuolaikinė Hugo „Paryžiaus katedros“ interpretacija. Taigi romanas, kaip ir pridera, kupinas meilės - Esmeraldai/Vetelai.


„Niekam kitam taip nereikia atpirkimo per tavo grožį kaip man, niekam kitam taip nereikia mano bjaurumo gėdos kaip tau.“

Vetela - jaunutė aktorė, kūrinio eigoje įvardijanti savo santykius su Epitafijum Otosu vis kitaip, vis intymiau. Pradžioje iš nepažįstamojo jis virsta atsitiktinumo auka, vėliau tampa geriausiu dragu, atėjant į fiasko - broliu. Pabaigoje... Pabaigoje:


„...Pyktis artimas meilei. Tai, ką tu man keli, vadinasi pasišlykštėjimas.“

Dėl gana nedidelės apimties „Pasikėsinimas“ skaitomas lengvai ir tikrai maloniai. Kaip, beje, ir kiti Amelie Nothomb kūriniai išleisti Keistojoje Kolekcijoje („Gyvsidabris“, „Baimė ir drebėjimas“).

Skaičiusiems pastaruosius gali kilti aliuzijų. Tematika tikrai gana panaši. Tačiau tuo ir žavinga. Žavinga, nes ši rašytoja yra netikėtų pabaigų virtuozė. Tačiau kuo baigėsi Epitafijaus iliuzijomis statytas gyvenimas sužinosite tik patys perskaitę/pasikėsinę į šią istoriją.

Gal ir jums pavyks patikėti, kad „Nėra neįmanomos meilės“.
2006-08-14
 
Kita informacija
Recenzento
vertinimas:
Tema: Romanai
Leidykla: Vaga
Leidimo vieta: Vilnius
Leidimo metai: 2002
Vertėjas (-a): Vilhelmina Vitkauskienė
Puslapių: 143
Kodas: ISBN 5-415-01543-4
Daugiau informacijos »
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 10 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2008-12-29 23:24
Arvena
Na... Visų pirma - pilna smulkių kalbos kultūros ir tiesiog neatidumo klaidelių. Šiaip recenzija pusėtina, bet nepatraukianti, nesudominanti. Ir nesutikčiau, kad "Baimės ir drebėjimo" tematika panaši į "Pasikėsinimo".
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Knygų recenzijos

Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą