Pasienis

PASIENIO POLIGONAS

Pradžioje gal kiek retorinis ar net šventvagiškas klausimas: na ir kam šiais laikais bereikalinga poezija? Ypač dabartinė, be galo egocentriška, besiramstanti pozavimo kraštutinumais, o ne išauginta būties išgyvenimo kraštutinumų? – Sprendžiant iš droviai slepiamų knygų tiražų – kam nori, bet tik ne skaitytojams... Kartais atrodo, kad ji nebereikalinga net pačiam rašančiajam, tėra tiesiog asmeninio verslo plano klystkelis – to pačio rezultato (šlovės, populiarumo, pinigų) galima buvo pasiekti greičiau ir paprasčiau, pvz. dalyvaujant TV realybės šou.

Ir jokia čia ne šventvagystė to klausti, nes tiesą sakant, ir vogti nebėra iš ko – kažkur pradingo (beje, nemažai prie to prisidėjus tai pačiai postmodernistinės pozos, kraštutinio subjektyvizmo, o tiksliau – savirodos poezijai) ir visi šventieji. Jiems turbūt tapo aišku, kad jų šventumas tikras galėjo būti tiktai tuomet, kai rėmėsi kažkuo bendru, kad jo neįmanoma deklaruoti pačiam – kaip kad neįmanoma vien tik sau uzurpuoti  Dangaus. Tai ką jiems liko beveikti šiais netgi ne subjektyvumo, o įžūliausiai eksponuojamo egocentrizmo laikais?

Nebent mąstyti, kad užtai asmeniškai sau visada galima pasiskirti Pragarą...

Štai tokios mintys kažkodėl kilo pirmiausiai paėmus į rankas naujausią Saros Poisson poezijos knygą „Pasienis“, nežinia, pelnytai ar nepelnytai užgožtą jos kiek anksčiau išėjusios ir į praėjusių metų skaitomiausių knygų penketuką papuolusios prozos knygelės [/b]„Šmogus“[/b]. Na tik pagalvokit, argi ne poza, jeigu Rasa Čergelienė kažkodėl persivadina Sara Poisson (dar gerai, kad ne „poison“)? Ir ar verta gaišti laiką gilinantis į surežisuotus neurotiškos asmenybės pseudoatsivėrimus, kurie su manim, kaip skaitytoju, ir su visais kitais, kaip skaitytojais, tikriausiai neturi nieko bendro bei gali įnešti tik dar didesnės sumaišties į savivoką?

Bet gal ir poezijos misija dabar jau pakitusi, gal svarbiausia jos funkcija dabar ir yra tarnauti nevaržomam autoriaus išsiliejimui, jo nežabotai saviraiškai – kitaip tariant, būti savotišku egocentriškos psichoanalizės, viešo išsituštinimo, instrumentu?

Ne, nereikia suprasti neteisingai – saviraiška mane visada domino. Bet tik saviraiška kaip retransliacija, kaip kažkokios žinios perdavimas iš galbūt tiktai pačiam autoriui prieinamų, pačių giliausių, bet vis tiek visiems mums bendrų klodų, galintis suvirpinti ir mano sielą, sukelti rezonansą ir mano viduje. Bet ne saviraiška kaip kortų namelio, kuris bet kada gali būti atsainiai nubrauktas ranka, statyba, ne saviraiška kaip eilinis formalios ekvilibristikos numeris.

Tačiau patekus į rankas knygai, vis tiek galų gale ją atsiverti – na, tegul kad ir vien pasivirtintum sau išankstines nuostatas. Tiktai šįkart išėjo ne visai taip. Kažkodėl kaip atsakas autorės atžvilgiu visiškai nepelnytam (kaip netruko paaiškėti) kritiniam nusistatymui užkliuvo jau vienas pirmųjų knygos eilėraščių – „Nėščia Alison Laper“ (p.15). Jau pats poetinės reminiscencijos objektas pasirodė pakankamai provokuojantis – 2005 m. Londono centre atidengta neįgalią Didžiosios Britanijos menininkę Alison Lapper (gimė be rankų ir su sunykusiomis kojoms), jai esant nėščiai aštuntą mėnesį, vaizduojanti skulptūra. Kuo ji patraukė autorės dėmesį ir kam gi išties buvo pastatyta - neįgalumui? menininkei? iššūkiui? postmodernizmui? O gal, kaip teigė pats skulptūros autorius Marc Quinn, „tarsi paminklas žmonių rasės ateities galimybėms bei sugebėjimui atkurti žmogiškumo dvasią“?

Man regis, tokia interpretacija būtų artimiausia ir pačiai Sarai Poisson. Galų gale tai – arba bent to pasiilgimas – kažkaip iš karto pasijautė štai kad ir iš tokių šio jos eilėraščio eilučių:

Supratome, kad reikia turėti menką atšvaitą
Dalykų, kad galėtume jų ieškoti.

Kad galėtum regėti atšvaitą, iš kažkur turi sklisti šviesa. Tačiau vien šviesos išsiilgimas dar nereiškia tamsos nubraukimo, neturi tapti atsisakymu ją matyti. Ir autorė neužmerkia prieš ją akių, neužmerkia akių prieš pasaulį, kuriame:

Sapnas ir liga buvo verdantys vandenys,
prabudimas – tik kondensato lašai
ant vertikalaus stiklo miesto, plokščio,
su drosofilomis. Pasaulio prekybos centrai
mane tujina...

Pasaulis kaip televizijos ekranas, apliptas drosofilų, -  „vaisinių muselių, naudojamų bandymų tikslais (TŽŽ)“, – visų mūsų. Pasaulis, paliestas Staphylococcus aureus, auksinio stafilokoko, nešančio mirtį, užkrato – civilizacijos diagnozė.

Pasaulis neįgalus – ir autorė neragina apsigaudinėti (bei neapsigaudinėja pati) dėl tariamo jo išorinio sveikatingumo ir blizgesio. Arba kaip sako jau kitame eilėraštyje:

...vakarais, kaip tik vakarais dienos išsirengia
iš dovanų pakuočių, ir tada pasimato, kad jos yra
juodos naktys ir kad švietė tik rūbas... („Vakarais“, p.129)

Bet drauge ji puikiai jaučia ir skirtumą tarp dvasinės nuosmukio - ir fizinės negalios, „išdidaus neįgalumo“, apie kurį kalbėjo ta pati A.Lapper („Taip nedažnai matome neįgalumą, paliktą vieną, nuogą, nėščią ir išdidų“). Kurio pusėn S.P. visada pasirengusi stoti ir kuris leidžia jai be jokio apokaliptinio estetizavimo, neprarandant žmogiškosios savo tekstų gelmės, pripažinti:

...Skraidžiau nuo
vaisiaus prie vaisiaus, nuo rūgstančio prie
pūvančio, truputį rūgštus ir geltonas, toks
gražus dryžuotas širšūnas. („Nėščia Alison Laper“)

Galbūt tai netgi kūrybinė pozicija. Ir toliau ne vienam jos eilėraščiui pasirodo būdingas būtent toks bet kokio pakilumo, pompastiškumo „įžeminimas“, tarsi bijant sutapti su tuo apgaulingu ir svetimu pasaulio blizgesiu: ...Dusuliai šukų tarpdančiuos./Grybelis ant didžiojo nago (...) ...atsargiai gadinamas oras tąsiam tylos mezginy... Visa tai tarsi turi atsverti kitų eilučių pabrėžtiną patetiką bei atsakyti į klausimą: vardan ko matau visa taip? Ir atsakymas: ...Buvau čia klausiamosios vienatvės, mylimiausias. („Paradas.Klausiamoji orientacija“, p.38). Nes tas kitas, viso to nematantis, apsimetantis, kad nematantis pasaulis - tai pasaulis, kuriame:

... man kelia baimę jūsų laimės prievolė
ir jūsų taikomieji nelaimingumo pavidalai,
nerimas kutena mane nuo jūsų dalailaimės. Tai
mano funkcinis užtemimas. Taikomasis
šveplumas. Galbūt šlubčiojimas. („Taikomosios dailės muziejuje“, I, p. 31)

Suvokus tai, nustoja erzinti ir visi kiti drastiški įvaizdžiai, kurių nemažai Saros eilėraščiuose ir kurias siekiama panašaus efekto, - visi tie „pilvai pilni kirmino“, „išmatos žieminė“,  „žiaugsuliai“ („Apie laiką“, p.14) bei pan.

Pasaulį galima gelbėti tik savyje ir savimi, tik atvirai išgyvenant jį, nuolat, nuo gimimo iki mirties, - tarsi teigia autorė. Pasaulio išgyvenimas - tai ir yra tas tikrasis žmogaus laikas, metafizinis laikas. Kuriame ir mirtis, neišvengiamybė netenka savo apokaliptinio dramatizmo – į ją paprasčiausiai įsigyvenama. Pamažu, palengva... Ji tiesiog visada šalia, nors neskubanti ateiti anksčiau savo meto. Tai savotiška Saros Poisson laiko metafizika, ryškėjanti daugelyje jos eilėraščių. O kai kur perauganti į tikrą kosmogoniją – arba šiek tiek feminizuotą laiko kritikos programą:

Viena moteris homo piano, du vyrai
(...)
sapiens-sapiens...

Žinia, dvi moterys būtų jau piano piano, kaip tame italų šlageryje, bet užtai jos homo. Ko nepasakysi apie vyrus (net ir du):

...Sapiens-sapiens,
blyktbletčiojimai, bletblykčiojimai.

Ir moteriškėms nebėra ko aiškintis, kas dėl status quo kaltas – „...Laiko parodymai/ veidrody, homo piano.“  Arba:

Sapiens-sapiens klimato valdžios
prieangy. Sapiens-sapiens,
du pamišę miniatiūriniai Europos
pusiasaliai, vizginantys žemynus.

Tačiau prisivertus atsikratyti nuosavo šovinizmo, tektų pripažinti, kad tai visiškai įtikinamas poetinis tekstas, apimantis ištisą kosmogoninį erdvėlaikį, kuriame –

Dvylika mėnulių užsidarė savo
kambariuos. Išorėje, židinio būdoje
trejetas sukūrė ir kūrena Šunį:
čia ir dabar jo inkarnacija C-14...

Žinoma, laiko percepcijos požiūriu tai jau greičiau inspiruota kokio Hawkingo, o ne Prousto. Ir bet kokio homo likimas šioje neaprėpiamybėje – nesvarbu, ar jis savo istoriją skaičiuotų kaip trijų tūkstančių metų laikrodis sekvoja piano, ar septyniolika ledynmečių kaip sapiens-sapiens, -

...Juoda bletplazma
antspaudui blyk. („Laikrodis“, p.23)

Žinia, mirtis ir laikas, mirtis ir lyčių tarpusavio santykiai, užslėpta sekso agresija – neatskiriami. Todėl ir Saros eilėraščiuose laikas, mirtis, priešingos lyties subjektas (net jei jis ir tik to kosminio šuns C-14 uodega, vizginanti žemynus – [„Gražiausio judesio teisę nuo pradžių/ pasičiupo uodegos.“ -  „Šios dienos orui duočiau vardą“, p.109 ), santykiai su juo (apie kuriuos S.P. kalba pakankamai atvirai)  - vienos iš dažniausių temų. Bet visi šie trys dydžiai – taip pat ir vienos iš svarbiausių savęs permintijimą skatinančių priežasčių ir realiame kiekvieno žmogaus gyvenime. Todėl neatrodo visiškai pamatuota, kai poetei neretai būna prikišamas hermetizmas, žodžio atitraukimas nuo daikto, nuo realybės, užsižaidimas juo. Taip, iš tiesų jai smagu žaisti žodžiais, netikėtais prasmių sugretinimais, aliteracijomis, asonansais, dydžių deformacijomis. Ir galimas dalykas, kad savo poetinę kūrybą ji panaudoja kaip savotišką poligoną: patikrinti, išgryninti žodžio galimybėms, jo derėjimui kitų žodžių rašte. Tai ypač išryškėja, palyginus šio eilėraščių rinkinio ir prozos knygelės „Šmogus“ tekstus, tarp kurių galima atrasti net pažodinių sąšaukų  - jau pirmasis eilėraštis [i]„Žiūronas“[/b] (p.7) nežinia kodėl neišvengiamai primena žiūroną, pro kurį į ‘vaikelį’ mėgo žvilgčioti apsakymo „Vaikelis“ herojė; apkūni kirpėjos alkūnė, kuri „šiandien yra putli delfino kaktytė’“ išnyra  eilėraštyje „Gruodžio 31-oji“ (p.46) ir apsakyme „Kirpyklos lankytojas“, abiejuose rinkiniuose kartojasi ‘T formos sankryžos’ , ‘šmonės’ , ‘angelai palubės kampuose, panašūs į voratinklį’ bei pan.  Tačiau visa tai teliudija, kad abiem atvejais tekstų autorius yra tas pats ž(š)mogus. O dėl panirimo į hermetišką žodžių pasaulį, jų atitraukimą nuo realybės – tai koks skirtumas, ar mes tikėsime Sara, kai ji savo „Žemuogijoje“ (p.45) sako:

Vardai Žemuogijoje atitolę.
Saulės įkaitinti. Per karšti,
Kad pritiktų daiktams.

Ar jos „Vakarais“ (p.129), kuriuose ji galvoja:

...kad kiekvienas pirmasis vardas yra
antras po daikto, augalo, veiksmo, mylimojo,
kaip visada antras yra eilėraštis,
kuris seka iš paskos tarytum šešėlis

Nes visas šis tariamas neapsisprendimas nėra konceptualus, o tik pritrauktas konteksto. Pasaulis apskritai neišgyvenamas konceptualiai. Tai tik mes post factum tam išgyvenimui stengiamės primesti savo sukonstruotą koncepciją. O autorė tik eksperimentuoja ir žaidžia savo „pasienio poligone“, bet tas žaidimas ir tie eksperimentai yra prasmingi. Juos įprasmina tiek pro drąsiausius sugretinimus, tiek pro kasdieniškiausias detales ryškėjantis egzistencinis matmuo, liudijantis svarbiausia, - kad jai ne tas pats ir žmogus, ir pasaulis, kuriame jis gyvena. Kad jai savo kūryba svarbiausia įveikti „...sieną, tuščią mūsų vidinę sieną“ („Pasienis“, p. 99).  Ir dar žiovulį, kuris „bus toks pat, kaip naminių gyvulių“, žiovulį „tarsi atsukta nugara“ („Žiovulys“, p. 131).

Todėl ir nesinorėtų sutikti, kad Rasos Čergelienės fantomo Saros Poisson poezija, kaip tvirtino viena kritikė, „...išvietinta ir išlaikinta, belytė ir beformė“. Ar tuo labiau -  „...tarp rašymo ir raišavimo“ (Ramutė Dragenytė. Saros poezija – Metai, nr.12, 2006). Kad ji „nejaudina“...  Tiesiog mūsų literatūroje tokiu pasaulio pajautos aspektu tai gal dar ir neįprastas, tačiau įdomus bei neabejotiną vidinės regos talentą liudijantis reiškinys.

Jūs pastatėte tiltą, bet neturite Bosforo.
Mes paveldėjom sąsiaurį, bet neturime tilto.
Jūs turit skambių rutulių, nesukūrėt
tylių geoidų. Mes siūlome jums aitrų
Žemės galvosūkį. Turime jūsų
amžinai išsižergusią gimdyvę A
ir jos B, mums atitekusį sūnų, bastūną.
Dievo D jiedu velka už siūlo
kaip ištrūkusią sagą.   („Šios dienos orui duočiau vardą,“ p.108)

Štai jums ir prolegomena į Saros poezijos abėcėlę.