Šią pusstorę, 140 puslapių, knygą graužiau kaip toj dainoj – tris dienas, tris naktis. Vargau, plūkiausi, dantys byrėjo, akys varvėjo... O blogiausia (kaip kitoj dainoj) – nieko burnoj neturėjau... Perskaitęs nepatyriau jokio katarsio! Vien nuovargis ir neaiškios, miglotos vaizdinių nuotrupos.
Prisipažinsiu, nuo sunkių ir sudėtingų metaforų, tiesiog lipančių viena kitai ant galvos, vienu metu jau buvau puolęs į paniką. Ėmė važiuoti stogas. Pvz., nuo tokių siurrealistinių vaizdelių:
Dvylika mėnulių užsidarė savo / kambariuos. Išorėje, židinio būdoje / trejetas sukūrė ir kūrena Šunį: / čia ir dabar Jo inkarnacija C-14, / ji budins seną trijų tūkstančių metų / laikrodį sekvoją piano ir septyniolika / ledynmečių, sapiens-sapiens. Norėjau mesti knygą kampan. Ir tada netyčia – metafizinis nušvitimas! Knyga tarytum atsivertė pati ir p. 44 išvydau tokį eilėraščio „Kalbos gaudynės“ fragmentą:
Mes gaudėme kalbą, bandėme sučiupti
ją pirštais už slidaus liežuvio kotelio,
ir mus sugriebdavo juokas, atrakindamas mus
ir sunkdamas iš mūsų skystimą į visas puses,
skiesdamas kietuosius įstatymus,
diegdamas liūdesį su kliedesio klaida.
Aha! Štai kur šuo pakastas, pamaniau. Autorė gaudo kalbą, iš to gaudymo juokiasi, o iš to juoko liūdi ir kliedi. Kuo mes, skaitytojai, blogesni?! Atsiverčiau knygą iš naujo ir ėmiau skaityti atsainiau, labiau atsipalaidavęs. Lyg pro tarpupirščius stebėčiau pro vagono langą prabėgančius medžius... Lyg užspaudęs ausis klausyčiausi tolimos nesuprantamos šnektos... Ir štai tada pamačiau bei išgirdau ir juoką, ir liūdesį, ir kliedesį.
Juokinga matyti kursyvu arba pirmomis didžiosiomis raidėmis parašytus kvailus žodžius. Liūdna klausyti pro kalbos brūzgynus prasiskverbiančių bobiškų sapalionių. Juokingai liūdna girdėti aliteracinius vakarinio viralo virimo garsus. Liūdnai juokinga išvysti nuogus tariamos feministės poetinio kūniškumo nagus. Juokas pro ašaras matyti ir girdėti kalbos gaudynių „gliukus“.
Užteks. Itin simptominis pasirodė paskutinis knygos eilėraštis. Jis prasideda žodžiais „Aš atskleidžiau Kalbamąsias Užuolaidas“. Baigiasi: „O dabar aš užtraukiu Kalbamąsias Užuolaidas“. Kalbos gaudynių žaidimas baigėsi. Ir ačiūdie. Dėkui, kad žaidei, Sara-Rasa. Pabandei atskleisti ar paskleisti, pagauti ar atgauti. Nepavyko, nes Tavo kalbos, deja, nepagavau. Todėl už novelių rinkinį „Šmogus“ parašęs riebų devynetą, už „Pasienį“ suraitysiu tik kreivą penketuką. Už vargą.