Knygos
Romanai (1925)
Poezija (618)
Pjesės (34)
Vaikams (140)
Kitos (900)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 25 (3)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Pasienis

Pasienis Žodis „pasienis“ gyvenime gali būti vartojamas dviem reikšmėmis – kaip vieta palei namo sieną ir kaip (saugoma) riba, skirianti dvi valstybes. Kuri iš jų yra artimesnė Sarai Poisson, išleidusiai trečią poezijos rinkinį „Pasienis“? Pirmieji du rinkiniai – „Nelygybė“ (1999) ir „Kūno išganymas“ (2002) – pasirodė Rasos Čergelienės pavarde. Autorė yra išspausdinusi ir novelių rinkinį „Šmogus“ (2005).

Apie rinkinio „Pasienis“ poeziją jau iš pat pradžių norisi kalbėti palyginimais: perskaitęs tekstą iki galo, iš tiesų jautiesi kaip išlaukęs ilgą pasų kontrolės eilę pasienyje į (post)idėjinę valstybę – driekiasi žodžių virtinės, sudarydamos klampius, tirštus vaizdų, aštrių kampų, daugiaprasmius sakinius, tačiau tai nereiškia, kad, pagaliau kirtęs užkardą, ką nors suprasi. Ši valstybė sukonstruota sąmonės srauto principu, ir – svetimos sąmonės, taigi gana hermetiška. Jai perskaityti reikia tam tikro kodo. Sakykime, tai to paties pavadinimo eilėraštis „Pasienis“. Pirmosios eilutės:

Jie rodo į tamsia upe kraujuojantį sniegą ir sako:
Tai – siena, tuščia mūsų vidinė siena, ir jie mato
Žvejo sūnų, būsimą žmonių žvejį, jo rankos šuoliuoja
Oru, sapnuodamos savo šoklią letenišką prigimtį
p. 99

Aliuzija į Naujojo Testamento įvykius. Jėzus kviečia savo būsimus mokinius: „Eikite paskui mane! Aš padarysiu jus žmonių žvejais!“ Eilėraštyje biblinės tiesos gretinamos su oru, sapnu, tuštuma, o galiausiai šių dienų logos – „pasienietis berniuko veidu ir gauruota šuns krūtine, kinologas“ (p. 99) – ironizuoja pradinę idėjos užuomazgą: ar tai tik ne „drėgna pasienių grafomanija ant snieguotos kalvos avikailio“ (p. 100)? Taip. Grafomanų, širdies krauju nutaškiusių tikėjimą, viltį ir meilę, jau pakanka. Tačiau drastiškas, šokiruojantis vertybių neigimas irgi nebe naujiena. Kas lieka? Saros Poisson kūryba, brėžianti pasienio liniją tarp to ir ano. Tarp skirtingų grafomanijos atmainų bandanti išlikti poezija. Ar pavyksta? Pažiūrėkime.

Knygą sudaro trys dalys – „Žiūronas“, „Šuniškos dienos“, „Žiovulys“. Šių dalių pavadinimai atliepia rinkinio prasminį krūvį. Pirmajame „Žiūrono“ eilėraštyje tampama „akies protezu“ – prietaisu, pritraukiančiu labai tolimus daiktus. Ir kituose rinkinio eilėraščiuose bus taip žiūrima į viską: tarsi iš arti, išryškinant smulkiausias („kristalėlių miesto, smulkybės valstybės“) detales, tačiau iš tiesų laikantis tam tikros distancijos. Toji distancija – ironija, atitolinanti šiuolaikinį žmogų nuo, kaip pasakytų G. Steineris, „tikrųjų esačių“. Sara Poisson akivaizdžiai deklaruoja, kad jos poezijos valstybė ir visa, kas joje yra, paklūsta rašto ar kalbos diktatūrai. Eilėraštyje „Žiūronas“ kūdikis „užrašomas“ laike, jis raminamas „rašomuoju cukrumi spalio liežuvio galiukui“ (p. 8). Eilėraščio „Po marmuriniais miestų žemėlapiais“ subjektas – senis, „vertikalia adata badantis kalbų burbulus“, nepajėgus (gulintis, miręs), bet vis dar kuriantis pasaulį iš būdvardžių, „švytinčių“ daiktavardžių, įvardžių:

Tebūnie senis tarpinė, slystanti, suklupusi gausa,
Drumzlinas srautas tarp rašymo ir raišavimo
p. 11

Žaidžiama panašiu žodžių sąskambiu, kartu gretinant ir jų prasmę: rašymas, kaip raišavimas, taigi rašantysis yra neįgalus. Argi ne logiška būtų tuo pateisinti ir pačios Saros Poisson kūrybos klampumą, daugiavaizdę, eilėraščio struktūrą destabilizuojančią erdvę? „Šventosios“ trejybės – sąmonės, pasąmonės ir nesąmonės – apraiškas? Deja. Poezijos vertinimo kriterijai vis dar tie patys: tegu eilėraščio mintis būna pritemdyta ar atvirkščiai – rėžianti akį natūralistinėmis detalėmis, tegu šokiruoja vulgarumu, iškreipta ironija, fantasmagoriškais personažais, tačiau jo meninė visuma turi išlikti darni. Teminę giją Saros Poisson eilėraščiai turi, tačiau ant jos veriami sakiniai dažnai primena grafomanišką mėgavimąsi samonės srauto tėkme, panašia į ligonio kliedesius. Ši vaizdų monotonija atsibosta. Gal ne veltui ir trečioji rinkinio dalis pavadinta „Žiovuliu“?.. Eilėraščių subjektą stingdo apatija viskam, ką patiria. Ji įtaigi: skaitytojas taip pat pradeda žiovauti. O be reikalo. Nes čia vyksta drama. Saros Poisson poezijoje apnuoginamas moters, žmonos, motinos likimas:

Žinau, kad bus vyro saulės
dėmesys moteriai žvaigždei, bus dėmesys
kaip dugnas skylėtas su šviesos čiurkšlėmis
iš žemutinių šviesiųjų pragarų

ir bus žiovulys, toks pat kaip plėšrūnų
p. 131

Romantikos kaukė negali pridengti rutinos – ji neišvengiama. Kalbėjimas aukštuoju stiliumi („vyras saulė“, „moteris žvaigždė“) atsimuša į nepridengtą kūno fiziologiją („ir bus žiovulys, nežinantis apie savo gėdą / kaip ir praviros mažosios lytinės lūpos“, p. 132). Nebėra ko tikėtis: „sielos išganymas“ buvo – praėjo, „kūno išganymas“ irgi (tai antrojo šios autorės eilėraščių rinkinio skyrių pavadinimai), o „muzikalūs kritikai“ kažin ar ištrems ją į „atgailautojų žemę“: Sara Poisson žino savo poezijos vertę ir toliau rašys, tiesa, kitaip nei pirmuosiuose rinkiniuose. Juose eilėraščiai dažnai būdavo konstruojami kitu principu: po vieną du žodžius eilutėje, nė iš tolo nepalyginsi su ta sakinių griūtimi, ištinkančia skaitytoją „Pasienyje“. Vos prasikalę pirmųjų rinkinių ironijos daigai trečiajame jau suveši sarkazmo ir juodojo humoro džiunglėmis. Tačiau temos lieka tos pačios: šio rinkinio atraminiai taškai – dvipolės ir dvilytės būties paradoksai, vyro ir moters tarpusavio santykių peripetijos, programiniu antrojo skyriaus „Šuniškos dienos“ eilėraščiu konstatuojant: „Štai taip ir pradedamos šuniškos mylimųjų dienos…“ (p. 57). Pamažu atsižadama socialinių įsipareigojimų ir priedermių, nes šie seniai tapę ne daugiau nei žodžiais („Šįryt voverės“), analizuojami jausmai („Baimė“, „Mocionas“), jų raida („72 valandos“, „Nusilenkimai“). Likiminę meilės transformaciją Sara Poisson gali išreikšti ir taiklia kelių eilučių įžvalga: „pagal mūsų būsimojo pozą / kuprojuos į bučinį“ (p. 62). Netikėtai šviesiai iškyla tapybiškas mylimosios siluetas:

Šiandien mylimoji – chaki spalvos.
Kai per kirtimą žengia, sijono kraštas nubrozdina
žydinčius žemuogynus, o kojas bučiuoja
pavyzdinės miško noteros. Jos linguoja
skruzdžių rūgštį ant lūpų, kai garbanojasi vėjas
apie paslankų nerimo stulpą.

„Peizažas su chaki spalvos mylimąja“, p. 69

Šį eilėraštį reikėtų pacituoti visą: gražus. Aišku, vaisingumo deivės modelis – senas kaip pasaulis. Mylimoji „lapoja meilikaudama“, moja „graižo žiedų plaštakomis“, žengia tarp Žydinčio Nieko ir virš geltonuojančio rapsų lauko „salsvą urino debesį paleidusio“ Visko. Naudodamasi dėkinga archetipine situacija, autorė lietuviško peizažo fone atgaivina ir antikos mitus:

Jiedu sutartinai plevena pasroviui ir pavėjy,
jiedu šiandien sutartinai erzina Kroną,
ganantį čia savąsias fosilijas.
p. 68

Tačiau šią ciklinę gamtos amžinybės viziją viso rinkinio fone reikėtų laikyti atsitiktinumu. Iš tiesų laikas Saros Poisson poezijoje suvokiamas kaip dabar eilėraštyje „Po marmuriniais miestų žemėlapiais“ kuriamo ir čia pat skylančio, eižėjančio pasaulio sąlyga. Kur kas dažniau už vasariškus vaizdelius („Žemuogijoje“) čia gali pamatyti meilės sukeltus groteskinius padarinius:

kai tavo širdis
Išplakė mane, ir kolei mano širdis mane plaka ir plaka,
o kraujas srūva ir srūva taip, kad mano raudonos akys
jau yra mano kraujo veidas, kraujo žiedas, varvantis
sūriu nektaru

„Šįryt voverės“, p. 55

Kraujo semantiką ši autorė yra itin pamėgusi („tamsus tolumų kraujas“, „kraujo dangus“, „uždažytas krauju baimės pienas užviręs“), jos eilėraščių spalvos ryškios, dažniausiai grynos (raudona, juoda, geltona, auksinė), visas pasaulis nutviekstas nuodingos šviesos:

žemai danguje
savo pieno srove ji užrašo mūsų akis išgraužiančius
vardus, tykias atokumo nišas išdeginančius kontūrus
eglių, pilių ir vandens bokštų sakinius

„Nuodinga šviesa“, p. 75

Kas žino, gal lietuviškoje literatūrinėje erdvėje po kurio laiko bus suformuota ir kriminalinės siaubo poezijos srovė? Tikėkimės, kad autorė, turinti potencijų papildyti originaliausių moterų poečių gretas, nenuleis savo kūrybinės kartelės iki pigaus „siaubiako“. Kol kas ji vis dar malasi pasienio zonoje. „Pirmyn reiškia atsisakyti žodžių pertekliaus“, – teigia Sara Poisson eilėraštyje „Mažas Miestas. Pirmyn per lietų“. Pamatysime.
Neringa Mikalauskienė
2006-10-17
 
Kita informacija
Tema: Poezija
Leidykla: Vaga
Leidimo vieta: Vilnius
Leidimo metai: 2006
Daugiau informacijos »
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 4 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2006-10-17 20:55
Švelnus Jungas
Neringa, Sara Poisson tikrai ne pati spausdino (žr. pirmą pastraipą) novelių rinkinį:) Visi tai žino:) Bet jei Tu net šito nežinai, tai ką tada apskritai žinai?:DDD
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Knygų recenzijos

Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą