Pasaulis pagal Garpą

Kai kurie sako, kad gera recenzija yra ta, kurioje visiškai nieko nepasakojama apie siužeto liniją, o tiesiog parašoma „knyga patiko“ arba „knyga nepatiko“. Turiu įspėti skaitytojus, kad mano recenzijos nepriklauso šiai kategorijai.

Knyga prasideda Garpo motinos, užsispyrusios ir pasikliaunančios savimi medicinos sesers Dženi Fields, aprašymu. Dženi nusprendė norinti kūdikio, tačiau neturinti jokio troškimo intymiai suartėti su vaikinais. Vyriškos „kompanijos“ jai nereikia. Dženi yra intriguojantis ir simpatingas personažas. Pirmieji skyriai puikiai nustato viso tolesnio kūrinio toną.

Taigi, Dženi sumaniai ir pasitelkusi pažangias technologijas „sukuria“ gyvybę ir nusprendžia niekuomet niekam neprasitarti apie tai. Knyga ir toliau pasakojama iš Dženės perspektyvos, dabar jau prestižinės vaikinų mokyklos medicinos seselės. Kai Garpas ūgteli, abu iškeliauja į Vieną. Dženi ima rašyti autobiografiją. Jos memuarai pakurso net politinį judėjimą. Nuo šios vietos knygos siužetas retsykiais pasidarydavo monotoniškas ir nebeįdomus.

Manęs nepatraukė taip stipriai joks kitas personažas kaip Dženi Fields. Pajutau su ja ryšį akimirksniu. Kiti personažai pasirodė šabloniški, per daug nerealūs ar netgi erzinantys. Man niekuomet nepatiko Garpo žmona Helenė Holm, pasipūtusi ir per daug „knygiška“, nors ir stulbinamai graži. Ilgainiui knygos pasakotoju tapo Garpas ir ryšys su simpatiškąja Dženi buvo prarastas - tai nuliūdino.

Knygoje gausu Garpo rašliavos, išryškintos savitu šriftu. Tai puiki idėja, kadangi Garpo rašliavoje esti jo mintys apie patį save, o knygos autorius - Džonas Irvingas - pateikia ir kitokią, tikrąją versiją apie Garpą, tik jau paprastu stiliumi. Galima palyginti tai, kas žinoma apie Garpą ir tai, ką Garpas pats mano apie save. Palyginimai įdomūs ir priverčiantys susimąstyti.

Antroje knygos dalyje pasakotojo tonas pasikeičia nuo įnoringos ir aikštingos ironijos iki pavojingų perspėjimų bei pamokslavimų: „jei tu taip padarysi, tau nutiks BAISŪS dalykai, tame tarpe ir mirtis.“ Džono Irvingos rašymo stilius nesikeičia, bet išlieka patrauklus ir savitas.

Galbūt ši knyga iš pradžių buvo planuota kaip karikatūrinis kūrinys. Nežinau. Pirmoje kūrinio pusėje pagrindinis veikėjas Garpas sugeba kontroliuoti siužeto įtampą: tai atleidžia ją, tai vėl įtempia. Tačiau antroje dalyje Garpas praranda kontrolę. Tikriausiai „Pasaulis pagal Garpą“ yra šiek tiek kitokia istorija, lyginant su kitais jo kūriniais. Tačiau savita ir ne mažiau įdomi nei kitos. Rekomenduoju!