Pasaulis pagal Garpą

“Knyga “Pasaulis pagal Garpą” - ketvirtasis J. Irving’o romanas, iškart išgarsinęs autorių ir pelnęs jam Nacionalinę knygos premiją.”

Perskaičiusi ketvirtadalį knygos, buvau bemananti, kad ji tikrai nėra geresnė už “Našlę vieneriems metams”. Kaip labai aš klydau šitaip galvodama...

Visų pirma turėčiau pasakyti, kad norint iki galo suprasti šį romaną, reikia turėti tam tikrą pasaulėžiūrą ir atitinkamą gyvenimo suvokimą. Ir tai neturi nieko bendro su eilinį (kad ir labai liberalių pažiūrų), “moraliai sveiką” skaitytoją neįtikėtinai šokiruojančiu, kaip visada irvingiškai erotišku romano turiniu. Netgi drįstu teigti, kad reikia būti savotiškai šaltakrauju, kad išvis galėtum perskaityti “Pasaulį pagal Garpą”.

Be abejo, romane pasitaiko komiškų detalių, bet jos paskęsta liūdesio, apmaudo, skausmo, sielvarto, nelaimių ir daugybės mirčių jūroje. “Pasaulis pagal Garpą” - komplikuotai gyvenimiškas romanas su ryškiu feminizmo prieskoniu (į moteris šį kartą pažiūrėta per vyriškai feministišką prizmę).

Perskaičiusi šį J.Irvingo romaną likau sukrėsta ir tik beliko klausimas, ką autorius norėjo pasakyti žodžiais, kad “romanas yra sandėlis visų tų reikšmingų dalykų, kurių romanistas neturi galimybės sunaudoti gyvendamas”?

Rašydamas “Pasaulį pagal Garpą” J.Irvingas pabuvo romanistu-gydytoju, “kuris mato vien mirtinus atvejus”.

“Pasaulyje pagal Garpą visi mes esame mirtini atvejai”.