Pasaulis pagal Garpą

Perskaičiusi pamąstymus apie Irvingo romaną „Pasaulis pagal Garpą”, panorau paneigti tą fenomeną, kurį perša kiti. Knyga - sukrečianti. Jei kam teko matyti senąjį knygos leidimą, vien viršelis - daug ką pasakantis. Pavaizduota iki pusės nuoga didžiakrūtė moteris, rankoje laikanti genitalijų formos kriauklę. Moters kūnas - mėlynos spalvos. Gal iš to galima spręsti, kad romano puslapiuose šmėžuos mirtis...

Romanas negali būti vertinamas vienareikšmiškai. Tai jokiu būdu ne amerikietiška realybė! Nejaugi tarp europiečių nepaplitusi išdavystė, susitaikymas su mylimojo aistra kitam žmogui? Na jau na jau. Bežiūrint Nomedą, nesunku susidaryti įspūdį, kad išdavystė šiais laikais nesunkiai pateisinama. Na, bent jau didelei mažumai (?). Be to, amerikiečiai labiau linkę į veiksmus, o ne gilinimąsi  į save.

Garpas savo kasdienybėje ieškojo atsakymų. Jis bandė rašyti, tačiau vyrui atrodė, kad jo knygos, jo parašyti straipsniai ne ko verti. Niekas nemėgo skaityti apie keistus išgyvenimus... bet visgi, pasisekimą Garpo knygos turėjo. Dėl motinos. Ji parašė sukrečiančią istoriją. Tikrą istoriją, kuri į gyvenimą atvedė sūnų Garpą. Moteris, kuri iki 25-erių neturėjo jokių santykių su vyrais, beprotiškai norėjo turėti kūdikį. Nesvarbu nuo ko, nesvarbu koks jis bus, nesvarbus, ir net visai nereikalingas tėvas. Ir  vienintelį kartą gyvenime Dženė Garp leido prie savo kūno prisiglausti vyrui. Tiksliau ji pati prisiglaudė. Ji, būdama sesele, pasinaudojo savo padėtimi ir likusi viena su veik mirštančiu karo aviacijos lakūno parankiniu, pradėjo naują gyvybę. Tai nebuvo mylėjimasis iš meilės, iš geidulio ar dar kokio JAUSMO, tai buvo galimybė įgyvendinti savo svajonę - turėti jos nuosavą atžalą.

Tačiau tai nėra knygos kulminacija. Tai tik sukrečianti įžanga, vedanti į žvėrišką Garpo pasaulį. Pasaulį, kuris suposi ant mirties slenksčio kaip mago hipnotizuojanti švytuoklė rankose...

Ar kada nors kur nors girdėjote, kad išdavystė, kurią lydėjo klaikiai skaudi netektis, būtų suartinus išdavikišką žmoną su tikruoju vyru? Ar nėra keista, kad praradus sūnų dar įmanoma atleisti? Ar galima, žiūrint ir kas rytą matant vyresnįjį vaiką be akies, negalvoti apie tą įvykį, kuris sujaukė, o tiksliau - ramų gyvenimą pavertė košmaru? „Pasaulyje pagal Garpą” įmanoma. Realybėje... tikiuosi, ne. Būtina perskaityti, norint suvokti, kokia iš tikrųjų keista gyvenimiška situacija aprašoma. Neįmanoma jos apibūdinti keliais sakiniais. Ji skambėtų pernelyg gašliai. Nors, tiesą pasakius, toji knygos dalis buvo vulgari. Garpas savo žmonai atleido. Atleido už jų sūnaus mirtį.

Reikia turėti ryžto atleisti. Vėliau, po kelerių metų, šeima susilaukė dar vieno vaiko. Į mirusiojo vietą. Baugu, tačiau tokia skaudi realybė aprašoma romane. Ir ji nėra nei kiek pašiepiama, kaip tik - veik toleruojama. Romane išduoda vienas kitą mylintys žmonės, tačiau vėliau, pasisakę apie tai vienas kitam, gyvena toliau. Bando gyventi toliau. Ir netgi savo pačių egzistencijos nelaiko pernelyg svarbia. Paskutiniai Garpo žodžiai buvo: „Tai kas, kad nėra gyvenimo po mirties, bet, mieloji, yra gyvenimas po Garpo”.

Ir paskutinė citata iš knygos: Man visai nesvarbu, kokie bus iš tikrųjų tie sumauti paskutinieji mano žodžiai; prašom pasakyti, kad jie buvo štai tokie: „Aš visuomet žinojau, kad tobulybės siekimas yra mirtinas atvejis”.