Orientalizmas

Edwardas W.Saidas (1935-2003) - žymus palestiniečių kilmės JAV mokslininkas, šiuolaikinės lyginamosios literatūrologijos profesorius (pasak jo, turėjęs „utopines” refleksijos ir studijų sąlygas Kolumbijos universitete), kultūrologas, muzikos kritikas, istorijos filosofas ir „politinis aktyvistas”. Jo veikalas „Orientalizmas”, kurio didžiąją dalį parašė vos per metus 1975-1976 m., bet gilinosi daugelį metų, pirmą kartą JAV buvo išleistas 1978 m. Nuo tada knyga išversta į bene keturias dešimtis kalbų ir vis dar aktuali visame pasaulyje. Vienaip akademiniuose sluoksniuose, antraip tarp politikų, kitaip Vakarų intelektualams ir dar kitaip „oriento” šalyse tarp Korano skelbėjų.

Po 2001 m. rugsėjo 11-osios šis veikalas tapo dar aktualesnis taikos piliečiams ir dar prieštaringesnis galios politikams. Nes tai knyga, kuri priverčia sustoti, įsiskverbti, diskutuoti, sutikti ir prieštarauti. Kuri, pasak autoriaus, nepaisant visų nuorodų į pasaulio aktualijas, vis vien veikiau yra veikalas apie kultūrą, idėjas, istoriją ir galią, o ne apie Viduriniųjų Rytų politiką tout court”. Labai svarbu, kad autorius neslepia ir neatsisako asmeninio požiūrio, nes „nepriklausomi intelektualai turi jausti gyvą būtinybę pateikti alternatyvas supaprastintiems ir ribotiems modeliams, pagrįstiems susipriešinimu”. Tačiau kaltinimai neobjektyvumu ir šališkumu autoriui gali būti tik intencionalūs. Pavyzdžiui, vertinant šį veikalą iš proamerikietiškos galios centrų arba iš literatūrinio diskurso kontekstinių niuansų.

Pirmą kartą su šia knyga veik atsitiktinai susipažinau 1998 m. vasarą Smithsonian institute, Vašingtone, vakarinėje paskaitoje ir diskusijose. Nors prie knygos ir jos autoriaus priartėjau 1997 m., kai Kairo Amerikos universiteto knygyne įsigijau naujutėlę Kembridžo iliustruotą islamo pasaulio istoriją (red. Francis Robinson, „Cambridge Illustrated History of the Islamic World, 1996). Mat vienas jos autorių (skyriaus apie musulmonų bendruomenių tvarką) buvo dr.Basimas Mussalamas. Būtent šio britų universitete dėstančio akademinio arabisto recenziją savo knygai „Orientalizmas” E.W. Saidas pripažįsta iki šiol geriausia ir įžvalgiausia. O jų nuostatos islamo atžvilgiu šiuolaikinio Vakarų pasaulio kontekste savo ruožtu pravertė gilinantis ir tyrinėjant islamo įtaką Europos renesanso gimimui 2002 m. pavasarį apgintoje menotyros daktaro disertacijoje.

Tad 2006 m. kovą buvo didžiulis malonumas „Orientalizmą” pagaliau pamatyti lietuvių kalba, išleistą atkakliomis leidyklos „Apostrofa” ir dviejų puikių vertėjų pastangomis. Mat leidyklos „Apostrofa” direktorė pripažino, kad knygos leidybą lydėjo kaip niekad įvairūs trukdžiai. Pasiryžusiems bristi į šios gan sudėtingos knygos verpetuojančias lankas galiu garantuoti tikrą skaitymo malonumą. Nes vertimo autoriai Kazimieras Seibutis ir Violeta Davoliūtė yra ir šio veikalo nuoširdūs apologetai. O jauna mokslininkė V. Davoliūtė dar ir lietuviško vertimo iniciatorė. Jų ir redaktorės profesionalaus darbo dėka turim preciziškai aiškiai, nors originalo kalba gan sudėtingai parašytą ir veik be nuostolių išverstą fundamentalų veikalą. Pagaliau „Orientalizmo” pasirodymas mūsų padangėje bus itin naudingas Lietuvos intelektualų pozityvistinei kritikai formuotis dabartės civilizacijos vystymosi ir net savotiškų lenktynių kontekste. Nes tai knyga, pasak autoriaus, itin glaudžiai susijusi su audringa šiuolaikinės istorijos dinamika.

Gal ir gerai, kad lietuviško vertimo ši knyga laukė bene 30 metų. Mat prieš pat savo mirtį ir dvidešimt penktąjį knygos leidimą E.W. Saidas dar spėjo 2003 m. parašyti neįkainojamą įžangą. Kur negailestingai tiksliai įvertino šiandieninę „Rytų-Vakarų” arba neoimperializmo ir naujųjų kolonijų sankirtą. „Tapome Oslo taikos proceso žlugimo, antrosios intifados protrūkio ir siaubingų palestiniečių kančių Vakarų Krante ir Gazoje, kur vėl įsiveržta ir kur reguliarūs /.../ antskrydžiai, nukreipti prieš beginklius civilius, yra kolektyvinės bausmės dalis, liudytojais. /.../ tęsiasi neteisėta ir nesankcionuota imperinė Britanijos ir Jungtinių Valstijų vykdoma Irako okupacija, kuri gali baigtis tokiu fiziniu nuniokojimu, politine suirute ir tolesnėmis invazijomis, kad išties baisu ir pagalvoti. Visa tai neva yra dalis to, ką turėtume laikyti civilizacijų susidūrimu – amžinu, nepermaldaujamu ir fatališku. Vis dėlto aš taip nemanau”.

Pastaroji nuostata ir yra veikalo apie orientalizmą kertinis akmuo. Nes autorius skelbia, kad „turime sutelkti dėmesį ne į dirbtinį civilizacijų susidūrimą, bet veikiau į tai, kaip kultūros iš lėto veikia drauge, - jos skverbiasi viena į kitą, skolinasi viena iš kitos ir gyvuoja drauge”. Tai jo propaguojamas aukščiausių humanistinių studijų siekis. Vieną didžiausių šioje srityje autoritetų Erichą Auerbachą E.W. Saidas pasitelkia gindamas humanizmą kaip istorinę discipliną, knygos kultūrą, pagrįstą archyviniu tyrinėjimu ir bendraisiais dvasios principais. „Nes kūrybiškas vietos padarymas veikalams yra svarbiausias interpretuotojo filologinės misijos aspektas”. Čia neapsieinama be Neapolio filosofo ir filologo G.Vico indėlio ypač vokiečių mąstytojams ir literatūrai: nuo Herderio, Goethes, Humboldto, Nietzsches, Gadamerio iki Auerbacho, Spitzerio, Curtiuso etc.

E.W. Saidas nuosekliai aiškinasi „oriento” savokų dirbtinumo kriterijus, jų vartojimą imperializmo kontekste, orientalizmo perversijas ir konversijas politiniame ir literatūriniame kontekste. Primindamas pirmuosius „oriento” kalbų studijų centrus viduramžių Europoje XIV a., pirmąjį orientalistų kongresą 1873 m. Paryžiuje ir pan. Negailestingai išviešindamas XX a. radikalių ir dažnai karikatūriškų „orientalistų” tendencingumą – tokių, kaip britų kolonialistinis politikas A.J Balfouras ar sociologas – „orientalistas” amerikietis M. Bergeris. Visai kitaip polemizuodamas su jo įvardytais iškiliais tarpukario orientalistais - Egipte gimusiu britu H.A.R. Gibbu ir Paryžiaus prancūzu L. Massiggnonu bei visa po jų sekusia mokslininkų plejada. Ir itin aštriai kontrargumentuodamas savo veikalo kritikams, pavyzdžiui, B. Lewisui bei šio „epigonams, pakalikams ir mėgdžiotojams”.

Nes „niekada nebuvo tokio dalyko kaip grynasis Orientas”. Maža to, E.W. Saidas skelbia, kad orientalizmas ir šiuolaikinis antisemitizmas turi bendras šaknis. Svarbiausias tikslas yra sambūvis, tačiau Saido neviltį maitina „teritoriškai redukcinė poliarizacija”, kaip kad „islamas prieš Vakarus”. Jis grįžta prie Goethes Weltliteratur idėjų, kad visas pasaulio literatūras reikia studijuoti kaip simfoninę visumą. Ir prisimena vokiečių intelektualo aistrą islamo kultūrai bei jo 1819 m. „Vakarų rytietiško kilimo” įtaką (savo ruožtu paveiktą XIV a. persų poeto Hafizo) to meto Europos mąstysenai. Be abejonės, ir sukuriant romantizuotą Oriento mitą Vakaruose.

Nors teigčiau, kad ikirenesansinis europinis IX-XV a. Oriento mitas jau buvo tiek visaip įtvirtintas – politiškai, ekonomiškai, kultūriškai ir net technologiškai, kad Šviečiamojo amžiaus romantizmas buvo tik tolimas aidas Europoje „vystančio” Oriento. Iš apčiuopiamo kūno pavirtusio judančiu šešėliu. Nuo tada pradėjo rastis mokslinės specializacijos, bet iš esmės buvo prarastas ryšys ir supratimas visuminės Rytų kultūros, kurios syvais XV a. subrandino Renesanso žiedą intelektualioji Europa. Buvęs lygiavertis Vakarams ir dažnai pranašesnis „materialus” oriento kūnas pamažu išsiskaidė į pritilusią arabistiką, vėliau naujai atsiradusią japonistiką, kitaip suvešėjusią induistiką ir panašiai. Pagaliau XX amžiuje buvo ne tik sukurta, bet ir įtvirtinta trečiojo pasaulio samprata. Prieš kurią – teigčiau – labiausiai ir sukilo E.W. Saidas. Nors dėl to itin jaudintis neverta, nes kultūrų potvyniai ir atoslūgiai civilizacijos raidoje yra neišvengiami ir net lemtingai būtini.

Vis dėlto reikia pripažinti, kad Rytų ir Vakarų arba Oriento ir Okcidento sąvokų atskirtis ir sąveika turi daugybę niuansų. Iki Renesanso ir po Renesanso, Šviečiamojo amžiaus ir šių dienų. Suklestėjusių orientalizmo studijų XIX a. Europoje ir XX a. Amerikoje. Proamerikietiški kritikai vienaip ginčija ir kritikuoja juos liečiančias „imperializmo” nuostatas, europiečiai gali teikti savų kontrargumentų romantinio orientalizmo atžvilgiu. Ir dėl „imperialistinio konteksto”, kurį „modernaus pasaulio etape” ne tik E.W. Saidas skaičiuoja nuo Napoleono įsiveržimo į Egiptą 1798 m. Kai „orientalizmo kaip nekaltų mokslinių tyrinėjimų ir orientalizmo kaip imperializmo bendrininko” perskyra išnyksta. Nors abejočiau, kad moksliniai tyrimai apskritai gali būti „nekalti”, nes jų tikslai iš esmės visada agresyvūs, siekiantys naujų galios raiškų ir valdymo ekspansijos. Tačiau Napoleono ir Egipto atžvilgiu, moksliniai „tyrimai” buvo veikiau dokumentavimas, fiksuojant ikiarabišką Egiptą, ir šiandien tai tarnauja kaip senosios civilizacijos dailės archyvai. Net ir J.-F. Champolliono (Šampoljono) iššifruoti Rosetos akmens rašmenys. Imperialistinė ekspansija buvo nukreipta į Sueco kanalo perspektyvą ir ekonominius-politinius svertus pačioje Europoje.

Gyva ir provokuojanti studija skatina ginčytis, įsiklausyti ir suprasti autoriaus požiūrį. Visi argumentai, faktai, diskursai, kontrapunktai ir sekvencijos yra preciziškai apmąstyti, pamatuoti, pasverti ir sudėlioti. Tai ne vadovėlis ar „orientalizmo” antologija, bet fundamentaliai suriktuota šiuolaikinio Vakarų pasaulio ir jame gyvuojančios Oriento „mitologijos” atvertis ir kritika. Būtent iš šio atskaitos taško yra nagrinėjamas ir aiškinamas orientalizmas šiandien ir vakar. Pasitelkiant polemikai literatūros klasikus ir filosofus, politologus, marksistus ir orientalistus.

Knyga padalyta į tris didelius skyrius. „Orientalizmo kontūrai” pradedami nuo rytiečio pažinimo, įsivaizduojamosios geografijos ir jos reprezentacijų bei oriento orientalizavimo. Skyrius „Orientalistinės struktūros ir restruktūrizacijos” vėlgi ne be ironijos dedikuotas perbraižytoms sienoms, filologinėms laboratorijoms, viešėjimo Oriente ir mokslingumo klausimams bei britų ir prancūzų piligrimystėms. Trečiame skyriuje „Dabartinis orientalizmas” gvildenamas latentinis ir manifestuotas orientalizmas, eksperto kompetencija ir vizija, šiuolaikinio anglų ir prancūzų orientalizmo suklestėjimas ir vėlyvoji fazė. Turintys muzikinę klausą šių skirsnių pavadinimų „arabeskose” gali pajusti grotesko intenciją. Tačiau veikalo turinys yra kur kas santūresnis, nors be imlių frazuočių ir įkvepiančių kaskadų neapsieita. Didžiausias ironijos pokštas yra knygos viršelis su J.-A.-D. Ingreso 1839 m. paveikslu „Odaliska ir vergas”, pavyzdingai iliustruojantis iš visų pusių E.W. Saido sukritikuotą „oriento” mitą, sukurtą ir pritaikytą Vakarams.

Belieka įspėti, kad be gilesnio išmanymo lyginamosios kalbotyros ir literatūrologijos, menotyros ir kultūrologijos, islamo ir krikščionybės istorijos, o svarbiausia – be ilgalaikio autentiškos erdvės pažinimo (gal net „simpatinio” susiliejimo su ja) ir santykio į ją visapusio kontekstinio perpratimo, tokio veikalo skaitymas bus tik saviapgaulė. Ypač tiems, persakant E.W.Saidą, „karingiems ir apgailėtiniems nemokšoms politikos ekspertams, prikepusiems knygų apie „terorizmą” ir liberalizmą, apie islamo fundamentalizmą ir istorijos pabaigą, kurie varžosi dėl dėmesio bei įtakos ir visiškai ignoruoja teisingumą, refleksiją ir tikrąjį pažinimą”.