Orientalizmas

Edward W. Said (1935 – 2003) – vienas žymiausių XX a. intelektualų, unikali asmenybė, palikusi pėdsaką įvairiose srityse ir mokslo disciplinose. Jis buvo pasaulinio garso literatūrologas ir kultūrologas, istorijos filosofas, muzikos kritikas, Viduriniųjų Rytų specialistas, politikos mokslų teoretikas, politinis aktyvistas, dar vadintas palestiniečių sąžinės balsu. Saidas parašė kelias dešimtis knygų, kurios yra išverstos į daugiau kaip 40 kalbų.

Pasaulinę šlovę E. W. Saidui pelnė veikalas „Orientalizmas“ (1978), kurį daugelis laiko tekstu, padėjusiu pagrindą postkolonializmo studijoms Vakarų akademiniame pasaulyje. Šioje knygoje Saidas, dekonstruodamas Homero, Nervelio, Flaubert‘o, Disraeli‘o, Kiplingo ir kitų rašytojų bei valstybininkų veikalus, gvildena įvairias klaidingas prielaidas, kuriomis grindžiamas Vakarų požiūris į Rytus, ir įrodinėja, kad Vakarų kultūros ilgai puoselėta egzotiškų bei suromantintų Azijos ir Viduriniųjų Rytų vaizdinių tradicija netiesiogiai pateisino Europos ir Amerikos rasizmą ir kolonijines bei imperines ambicijas.

Saido įžvalgos, atskleidžiančios, kaip svetimų kultūrų reprezentacija siejasi su galia ir politika, yra universalios. Jas galima pasitelkti ir tyrinėjant rytų bei Vidurio Europos regioną, kuris ilgai buvo laikomas Vakarų Europos antipodu, savotiškais Europos kontinento „Rytais“.

Ši knyga, apimanti istorijos, literatūrologijos, filosofijos ir politikos sritis, yra klasikinis komparatyvistinės studijos pavyzdys. Ji bus neįkainojamas vadovas kiekvienam skaitytojui, kurį domina tai, kaip reprezentacija tampa galios ir politikos įrankiu.

„... „Orientalizmas“ – tai knyga, itin glaudžiai susijusi su audringa šiuolaikinės istorijos dinamika. Tad joje pabrėžiu, kad nei terminas „Orientas“, nei Vakarų samprata nepasižymi ontologiniu stabilumu; kiekvieną iš jų sukuria žmonių pastangos, iš dalies Kito pripažinimas, o iš dalies jo identifikavimas. Tai, kad šios reikšmingiausios fikcijos gali būti lengvai panaudojamos manipuliacijai ir kolektyvinių aistrų kurstymui, niekada nebuvo akivaizdžiau nei mūsų dienomis, kai baimės, neapykantos, pasibjaurėjimo ir kylančio puikavimosi savimi bei pasipūtimo mobilizacija – gana stipriai susijusi, viena vertus, su islamu ir arabais, o kita vertus, su „mumis“, vakariečiais – yra labai plačiai paplitęs reiškinys.“

E. W. Said