Nusikaltimas ir bausmė

„Nusikaltimas ir bausmė“ – tai dar vienas F. Dostojevskio šedevras ir XX a. rusų literatūros pasididžiavimas. Šis romanas – psichologinių apmąstymų, savianalizės, filosofinių minčių kupinas kūrinys. Jame puikiai atsispindi amžinojo intraverto F. Dostojevskio kūrybos bruožai, kurie knygą skaitytojo akyse daro unikalią, su niekuo nepalyginamą ir ypatingą.

Pagrindinio veikėjo, vargšo studento Raskolnikovo, įvaizdis atskleidžia esminę romano mintį. Raskolnikovas dėl pinigų stygiaus nebegali tęsti mokslų universitete ir pradeda daug mąstyti apie bet kokią išeitį iš slegiančios padėties. Jo paveikslas įkūnija vargingą, niekingą, žmogaus vardo nevertą egzistavimą. Piešdamas apgailėtiną ir bedievį Peterburgo kasdienybės vaizdą, autorius žingsnis po žingsnio tiria ir vaizdingai pateikia tai, kaip veikėjo galvoje gimsta ir bręsta baisi teorija, kuri  užvaldo visas jo mintis, stumdama pasimetusį žmogų daryti žiaurų nusikaltimą. Pats nusikaltimas – žmogžudystė – įvyksta labai greitai, palyginus su laiku iki ir po jos.

Apie šalutinius veikėjus savo recenzijoje labai teisingai atsiliepė Tomas Vaiseta: „Nepaprastai įdomūs ir kiti knygos herojai. Pavyzdžiui, policijos kontoros darbuotojas Porfirijus Petrovičius, mėgstantis itin subtilius psichologinius žaidimus, arba tikroji žudiko meilė - ištikimoji prostitutė Sonečka, kuri rado laiko dar ir evangelijos tiesas paaiškinti…“ Prieš eilę metų tokie personažai sukėlė didelį pasipiktinimą tarp konservatyvių skaitytojų, tačiau dėl to knyga tik dar labiau išpopuliarėjo.

Romanas kupinas žiaurios, psichologinės įtampos. Nepaisant to, kad rašoma trečiuoju asmeniu, skaitytojas kuo puikiausiai gali įsijausti ir suvokti personažo savijautą bet kokioje situacijoje, netgi pajusti tai, ką taip sunkiai išgyveno romano herojus. Nors tekstui būdingas nuoseklumas, kaip ir daugelyje F. Dostojevskio kūrinių jame yra nemažai nukrypimų į netikėtus apmąstymus, į gilius žmogaus psichologinės savianalizės apsireiškimus.

„Nusikaltimas ir bausmė“ nėra išimtis iš knygų, kurias reikia skaityti labai lėtai, jokiu būdu nepraleidžiant kokios menkesnės frazės, kurioje gali slypėti auksinė mintis. Romaną patartina skaityti originalo kalba, kas yra tikrai nesunkiai prieinama kone kiekvienam, pasiryžusiam suvokti ir pajusti F. Dostojevskio kūrinių galią.