Nusikaltimas ir bausmė

Dostojevskio pristatinėti jau nebereikia. Taip pat kaip ir šios knygos, susilaukusios gausybės komentarų, liaupsių ir priekaištų. Visai neketinu peikti ar girti vertėjo. Kūrinys, jo turinys, vertas didesnio dėmesio nei žodžių išdėstymas.

Mama šyptelėjo, kai vos 18 sulaukusi iš jos „namų bibliotekos“ išsitraukiau „Nusikaltimą ir bausmę“. Kriminalinė Rusijos kronika? Ne. Kažkas daugiau... Susirūpinimas nusikaltėlio asmenybe ir jo likimu? Ne. Kažkas giliau...

Atsiribojusi nuo aplinkos pasimėgaudama skaitau spalvotą nusikaltimo sceną. Kažkodėl nusikaltimas nepanašus į vieną iš tų, kuriuos aprašo laikraščiai kriminalų skyrelyje.

Auka iš tiesų labai tinkama – nekenčiama procentininkė. „Juk ji vis tiek ne žmogus, o tik bjauri utėlė“. Ir kodėl autorius mąsto kitaip? Pagrindinis šio romano veikėjas Radionas Raskolnikovas susilaukia bausmės, pirmiausia nukreiptos į jo – nusikaltėlio – sielą.

Ar autorius, paskyręs bausmę, siekia įtikinti jį reformuotis? Ar ketina padėt reformuotis ir patiems skaitytojams? Ar apskritai jis užsimojęs reformuoti visą pasaulį?

Užtenka vieno mažyčio, tegul tik žmogaus sąmonėje, bet jau šia kryptimi žengto žingsnio – ir procesas tampa nebevaldomas. Viskas su pagreičiu pradeda ristis žemyn.

„Gyvenimą sudaro 10% to, kas jums nutinka ir 90% to, kaip jūs į tai reaguojate.“
(Ch. Swindoll)

Veiksmas įvykdomas, o kas seka po to? Po to knyga vis labiau ir labiau įtraukia skaitytoją į besirutuliojantį gan pasyvią apmąstymų kupiną erdvę.

576 laukimo žingsniai.

Daugiau nei 500 spėliojimo žingsnių. Ar išdrįs jis prisipažinti, ar nuslėps savo kaltę, ar savanoriškai pasiduos išeidamas iš gyvenimo? Ir kaip profesionaliai ištęsiama ši dilema! Tik paskutiniuose puslapiuose rašytojas ima ir netikėtai viską pasako. Nustebina. Viskas baigiasi standartišku šablonu – „ilgai ir laimingai“. Nors atsižvelgiant į tai, kad Dostojevskio kūryba buvo artima realizmo srovei, pompastiškos laimės čia būna visai nedaug.

Sukurtas nepriekaištingai stiprus charakteris žavi savo jėga, individualumu, pasaulėžiūros savitumu. Išsamus žmogžudžio paveikslas atskleidžia individo pasąmonės sudėtingumą, kovą su pačiu savimi, kaltės suvokimą ir bejėgiškumą, norint atitaisyti tai, kas buvo padaryta.

Peržengusiam žmogiškumo slenkstį kelio atgal nebėra. Romano epiloge kalbama apie Raskolnikovo prisikėlimą, tačiau toks herojaus likimas tik numatytas, bet neparodytas.

„...šituose ligotuose ir išbalusiuose veiduose jau švito naujos ateities aušra, - pilno prisikėlimo naujam gyvenimui aušra...“