Knygos
Romanai (1917)
Poezija (615)
Pjesės (35)
Vaikams (138)
Kitos (905)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 18 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter





Nuodėmės istorija

Nuodėmės istorija Niekada neskaitau jokių meilės romanų, jie mane tiesiog nervina, tai tuščiai išvaistytas laikas. Bet... Stefan'as Žeromskis, kurio knygą mes stebuklingai paveldėjome voliojosi dar vis nesutvarkytų knygų krūvose šalia sofos. Jokio susidomėjimo tos knygos nekėlė jos ir mūsų vaikams; nors ten vienoje vietoje dulkėjo ir spalvojimo knygelės, to nusibodusio ančiuko Donaldo nuotykiai ir kitkas. Vienas smalsus vaikas man atnešė būtent Žeromskio knygą ir pasakė, kad ant viršelio yra "tokia" graži dama, o galima ją būtų išsikirpti?
Išsikirpti? Žinoma, galima, betgi čia knyga, bloga ar gera, matyt, bus pirma dalis romano, o kur antroji, galvoju, pastogėje? Vartau, tai kažkokia "Nuodėmės istorija", neįdomi gal ir nuodobi, tikras romantinis bambalas, verkšlenimas, bliovimas į tuštumą. Apvertusi žiūriu, išaugau aš iš bet kokių romanų. Išleistas 1988 m. tais pačiais neįdomiais metais, kai knygos dažniausiai buvo plonais viršeliais, leidžiamos vos besilaikančiais lapais. Iš lenkų kalbos vertė Juozas Stanišauskas. Autorius kelia nerimą... Negirdėta, bet pati knygos struktūra man priminė, "...ir apims tingėjimas skaitant moralus". Ir galvojau jau atiduoti "iškirpti tą panelę", tegul žengia į nebūtį, bet nutrenkiau knygą, pagailėsiu, čia gi Žeromskis. Padėsiu, kai kada nors mane apims graudulys ir kiti niekingi jausmai aš perskaitysiu, pasižadu. Nors, nėra antros dalies, ir neteks skaityti.
Atėjus nakčiai visi miegojo kaip kūdikiai ir tikras kūdikis taip pat. Naktinis arbatos ritualas mane pakvietė į to svetimo Žeromskio valdas, tai buvo dvaras kažkokioje mistinėje Nalęnč vietovėje, kur gyveno Lukašas Nepolomskis ir Eva Pobratynska. Pavarčius pora knygos lapų panirau į Žeromskio seceso laikų Varšuvą. Eskizuose nepažinta, nesuprantama ir vos atpažįstama Lenkija, o drauge viskas taip žinoma, matyta, pajausta. Pirma knygos dalis pasakojo man apie merginą, jos individualų ir nepakartojamą būdą, atkaklų norą siekti, o Dieve, religingumo. Rašė apie jos gyvenimą su tėvais, kai ji daug dirbo, padėjo jiems, sutiko netinkamą žmogų, toliau seka Evos kelionė iš "kelio" į nuokrytį.
Tad, teko mesti skaityti. Tingėjau galvodama, kad tas ponas rašytojas Stefanas Žeromskis yra persikūnijęs S. Cveigas, arba "Moters portreto" autorius, kurio knyga, jei ne N. Kidman vaidyba, būtų niekam nesuprantama ir neįveikiama.
Diena praėjo gerai, nors sapnavau vis tą "išgalvotą" Evą, jos šeimą ir jų naują nuomininką Nepolomskį. Kuo jis geras, blogas, kvailas, reikalingas jai? Jis be ateities. Vakare vėjas maloniai kuteno nosį, vėlyva vakarienė labai patiko ir šeimai ir svečiams, o juos išlydėjom prieš dešimtą. Vartus užkėlė, paleido skaliką, šurmulys nurimo. Vaikai dar kiek klegėjo, aš norėjau miego. Ant naktinio stalelio nedegiau žibinto, laukiau kol visai sutems, o su naktim ateis troškimas perskaityti dar kelis puslapius. Kažkas matė ką veikiu, švelniai pajuokavo apie tai, ir priminė, kad miegas man ypač reikalingas. Paprieštaravau ir palaukiau kol šioje nuostabioje namų karalijoje liksiu tik aš ir knyga, o tiksliau jau man vis įdomesniu S. Žeromskiu. Kelintą skyrių praleidau, nepamenu. Kaip atrodė jaunystėje Žeromskis? Jis. Juk tai Nepolomskis? Ne, Lukašas Nepolomskis panašus į autorių, gal tai jis pats aprašo savo sąžinės klaidas, o gal, o gal.. Na, ne. Negražu autorių tapatinti su personažais, nes iš patirties žinau, kad ką rašo rašytojai būna iš piršto laužta. Jei kada kas mano sukurtus personažus tapatintų su manimi, nieku gyvu nesutikčiau, nes jie netikri (vienok, kas žino iš kur rašytojas juos ištraukia?) Tad, tolyn. Žeromskio Eva žengia pražūtingą žingsnį ir ne vieną. Bandau ją tapatinti su kuo nors tik nerandu palyginimų. Pagaliau knygoje aprašomas nusikaltimas mane kiek sukrečia, bet tai nėra išplėtota, kadangi paties romano rėmai gana siauri... trūksta žodžių, kartais nuobodu skaityti. (Kaip pamatysiu, kad antroje dalyje autoriui pritrūksta jėgų, aprašinėjami paiki dalykai, o visuma ar tai kas buvo svarbu - išnyksta. Nėra ką apie tai rašyti, bet aš to dar nežinau...)  Pirmosios dalies pabaiga užmena, kas gi dar gali būti, juk štai ir pabaiga. O santrauka tokia negailestinga. "Vienas labiausiai skaitytojų mėgiamų romanų..." Knyga intriguoja vien tuo, kad prieš akis kaip gyvi stojasi pagrindiniai personažai. Man baisu, kad jie gali atgyti ir atsidurti prieš mane, va čia virtuvėj, verandoj ar terasoj. O ką aš pasakysiu, kas tas ponas keistais drabužiais iš 1908 m.? O kas jeigu Lukašas Nepolomskis ar grafas Ščerbicas iššoks ir kibs vienas kitam į atlapus?
Vaikai šauks:  nuramink tuos aktorius. Vyras ieškos revolverio norėdamas juos sutramdyti? O aš prakalbsiu senąja lenkų kalba ir būsiu tokia mandagi, bandydama juos sušluoti į knygą. Bet gi, man klaikiai gaila Evos, noriu jai padėti, pati puolu į pirmą pasitaikiusią karietą ir vejuosi, kol ne vėlu, nevidoną Nepolomskį, kad jis nepatektų į kalėjimą, kitaip, bus... Evos meilės istorija mane liūdina. Sutinku, autorius neblogai nervus tampo, jis rašo neleisdamas atsitraukti...Tęsinys? Knyga baigėsi. Antros dalies aš neturiu. Jau esu prie kompo, senų, skaitytų knygų parduotuvėje randu 50 ct kainuojančią 1962 m. "Nuodėmės istoriją". Kad man niekas nesutrukdytų, mažiems užsakau keliolika knygelių, tokių gerų, kokias skaitė mūsų seneliai 1957 m. būdami vaikais. Ir laukiu. Pagaliau ateina niūri žinutė: "dėl oro uosto darbo sutrikimo..." Žinau, žinau dar teks laukti.
Vartai atkelti, šuo užlojo, knygas gavau, įvyniota į traškų popierių. O ten ir antroji dalis. Ji labai patogi, medžiaginiu viršeliu, raidės normalaus dydžio, puslapiai ne kokie nors laikraštiniai. Nėra kaip skaityti, nea vasara puiki, o kūdikiui ir vaikams reikia ore būti. Rožynas neaišku kada tvarkytas, bet Eva Beko kavinėje vis lūkuriauja grafo Ščerbico. "Tamsi iliuzija virš jos galvos". Gal man pavyks šią naktį vėl įkristi į knygą? Nenoriu sužinoti pabaigos. Siaubas  sukausto, vienas žurnalas išdavikas, kurį aš pavasarį plėšiau į rožėms skirtą kompostą, atsiduria mano rankose, o gal tai vėjas jį atnešė? Ir ten straipsnis lyg tyčia apie šitą knygą ir pabaiga. Tokia šalta, netikėta. Ak, tai baisu. Ar turėsiu minčių? Jų nėra. Klausiu nuomonės to kas skaitė, o išvada pribloškianti: nusipelnė štai ir gavo. Ar taip žiauriai turėjo baigtis? Antra dalis neverta pirmosios, neišvengta pilstymo, trūksta aiškumo, per daug veikiančių asmenų, žiauraus keršto, nėra šiltų jausmų. Pasirodė, lyg kas neužbaigta, lieka klausimai į kuriuos nėra atsakymų, nesutinku su tuo, per plačiai išreikštas tas visas gyvenimo blogis, bet trečios dalies Žeromskis neparašė, ir visa laimė, o knyga suintrigavo ir nuvylė.
2017-07-19
 
Kita informacija
Recenzento
vertinimas:
Pavadinimas
originalo kalba:
Dzieje grzechu
Tema: Romanai
Leidykla: Vaga
Leidimo vieta: Vilnius
Leidimo metai: 1988
Vertėjas (-a): Juozas Stanišauskas
Puslapių: 289
Kodas: 5-415-00186-7
Viena gyvenimo istorija virtusi nuodėme.
Daugiau informacijos »
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 0
 
Blogas komentaras Rodyti?
2017-07-26 09:42
Alicija_
tokiai knygai gana painu rašyti recenziją, bent man susidarė toks įspūdis:) dar pirmai daliai įmanoma, bet antroji? tiesiog kelianti pasibaisėjimą ir nusivylimą:(
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-07-22 14:50
mengelia
Dabar reiktų mane įtikinti palaukti su išvadomis. Pagalvoti dieną, dvi. Neskubėti tapti užsidegančiu degtuku. Ir visgi. Čia recenzijos tenka ieškoti su mano uždegtų degtuku. Ir pagaliau konstatuoti faktą: parašytas pasakojimas, nuotykis su knyga, vakaro elegija prie žibinto ir panašiai. Recenzija  pasimetė. Susimaišė su prieblanda.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Knygų recenzijos

Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą