Lenkų prozininkas ir dramaturgas Steponas Žeromskis gimė 1864 m. spalio 14 d. Klecko gubernijoje, šlėktelės šeimoje. Iš tėvo už dalyvavimą 1863 m. sukilime buvo atimtas šeimos turtas, tad šeima gyveno nuomodama ir dirbdama žemę. Steponas mokėsi Klecko gimnazijoje. Negavęs brandos atestato , įstojo į Varšuvos aukštąją veterinarijos mokyklą. Už patriotinę veiklą buvo kalinamas. Nuo 1889 m. dirbo privačiu mokytoju. 1892 m. Važinėjo ir aplankė Vieną, Ciurichą, Miuncheną, pabuvojo Zakopanėje ir Krokuvoje. 1892 – 1896 m. Rapersvilio muziejuje dirbo bibliotekininko padėjėju. 1897 – 1904 m. dirbo Varšuvos Zamoiskio bibliotekos bibliotekininku. Po to duoną pelnėsi rašydamas ir leisdamas savo knygas. Gyveno Zakopanėje, Nalenčuve. 1906 m. keliavo po Italiją. 1908 m. buvo areštuotas ir paleistas. Iki 1912 m. gyveno Paryžiuje. Grįžęs į Lenkiją gyveno Zakopanėje, vėliau Krokuvoje. Prasidėjus Pirmam pasauliniam karui tarnavo Pilsudskio kariuomenėje. Netrukus iš jos pasitraukė. 1914 m. gruodžio mėn. Zakopanėje įkūrė slaptą politinę organizaciją, kuri propagavo lenkų vienybę ir visų Lenkijos žemių sujungimą. Pasibaigus karui gyveno Varšuvoje. Aktyviai dalyvavo įvairių politinių ir visuomeninių organizacijų veikloje. Buvo iniciatorius kuriant lenkų Literatūros akademiją, ir pagrindinis vykdytojas kuriant lenkų literatūrinį Pen klubą. 1924 m. buvo keliamas kandidatu Nobelio literatūrinei premijai gauti. 1925 m. už romaną „Vėjas nuo jūros“ („Wiatr od morza) gavo valstybinę premiją.
Steponas Žeromskis mirė 1925 m. lapkričio 20 d. Varšuvoje.
1895 m. Šveicarijoje išleido apsakymų rinktinę „Sules mus varnos“ (Rozdziobia nas kruki, wrony) ir pasirašė slapyvardžiu Mauricijus Zih. Knygoje pesimistiniais vaizdais tapomas Lenkijos gyvenimas, kuris ėjo po nepavykusio 1863 m. sukilimo. Pirmojoje apysakoje „Sizifo darbas“ (Syzyfowe prace, 1898) pasakojama kaip bandoma nuslopinti Lenkijos jaunimo laisvės troškimą. Vėlesniuose kūriniuose nacionalinio išsilaisvinimo klausimai glaudžiai siejami su politiniais. Romano „Benamiai“ (Ludzie bezdomni, 1900) pagrindinė tema – socialinės neteisybės. Labiausiai rašytoją išgarsinęs kūrinys – romanas „Pelenai“ (Popioly, 1904), kuriame vaizduojamas lenkų gyvenimas Napoleono užkariavimų metais. Etninės ir socialinės problemos keliamos ir romane „Nuodėmės istorija“ (Dzieje grzechu, 1908) ir trilogijoje „Kova su šėtonu“ (Walka z szatanem, 1916–1919). Romanuose atsispindėjęs nerimas ir priespauda pamažu išsisklaido po to, kai Lenkija 1918 m. išsikovoja nepriklausomybę. Tačiau jo paskutiniame romane „Pavasarėjant“(Przedwiosnie, 1924), keliama Lenkijos tolesnės ateities problema ir ji suvokiama su didžiuliu rašytojo nerimu. Rašoma – kol Lenkija neįvykdys radikalių socialinių reformų, jaunimas gali tapti užsienio ekstremistų auka. S. Žeromskis parašė nemažai pjesių, tačiau didesnio pasisekimo susilaukė tik komedija „Nuskrido mano putpelė“ (Uciekla mi przepióreczka, 1924).
Bibliografija
Vertimai į lietuvių kalbą:
S. Žeromskis / Ištikimoji upė - Vilnius : Vaga, 1971. - 232 p.
S. Žeromskis / Benamiai žmonės. - Vilnius : Vaga, 1988 - 404 p.
S. Žeromskis / Nuodėmės istorija. - Vilnius : Vaga, 1988.
S. Žeromskis / Ištikimoji upė - Kaunas, 1936. - 227 p.
S. Žeromskis / Pavasarėjant. - Kaunas : Naujas žodis, 1930.
S. Žeromskis / Nuodėmės istorija. - Kaunas : Sakalas, 1935.
