Noriu Nobelio

“Dvi gimnazistės paeiliui rašo dienoraštį apie savo gyvenimą mokykloje, namuose, apie draugus, apie nekantrų norą sulaukti aštuoniolikos metų, apie gyvenimo prasmę ir beprasmybes”.

Pagal šią Sauliaus Žuko anotaciją knyga galėtų pasirodyti visai įdomi. Tačiau paskaičius mano nuomonė visiškai pasikeitė. Merginų požiūris toks: mokykla – bjauriausia vieta pasaulyje, namuose tik “griaužia” dėl blogų pažymių, draugai – jėga, o gyvenimas nuobodus. Aišku, ir su tokiu požiūriu būtų galima parašyti įdomią knygą, bet tik ne rašant paprastu buitiniu stiliumi ir neturint patirties kūryboje. Visoje knygoje kartojama “mes tokios nelaimingos”, “mums taip blogai”, “gyvenimas toks nuobodus”, tai atsibosta ir kartu yra labai lėkšta, naivu ir vaikiška – įsivaizduoti esant nelaimingiausiais žmonėms pasaulyje. Ir galiausiai kulminacija, knygos pabaiga itin “stebinanti” ir itin “originali” išvada – nusižudyti neverta, bet gyvenimas vis tiek nuobodus.

Ši knyga nėra nei įdomi, nei originali (ją parašyti galėtų praktiškai bet kas), tikrai neverta skaityti. Knyga išgarsėjo tik skandalo dėka ir išleista, manau, ji buvo tik šiuo tikslu ir meninės vertės ji neturi.

“… gyvenimas kaip tualetinis popierius – ilgas, pilkas ir visas – į šikną.”