Noriu Nobelio

Užbėgsiu įvykiams už akių ir pasakysiu, kad ši knyga galėtų būti Biblija tiems, kurie prarado tikėjimą, bet neprarado jaunatviškos dvasios... Tai Biblija tų, kurie gyvena suaugusiųjų pasaulyje pagal suaugusiųjų taisykles, tačiau širdies kertelėje dar turi jaunatviško džiugesio (jaunatviškos sielos žmonės galbūt išliks tokie visą gyvenimą). O tiems, kurie jau pamiršo ir nutolo nuo savo vaikystės, jaunystės, pravartu paskaityti šią knygą ir pagalvoti: ar to jie siekė... kokie jie buvo? Gal jie niekada nebuvo maži?

Šitaip pradėjau savo vertinimą tikriausiai todėl, kad norėjau skambiau pasisakytiuž Joną Meką. Beje, šia knyga dar labiau susidomėjau ir panorau ją perskaityti, kai vieną dieną išgirdau šiuos J. Meko žodžius: jam būnant už Atlanto, vienintelė įdomi knyga, kuri jį pasiekė per visus šiuos atkurtos nepriklausomybės metus, yra dviejų moksleivių parašyta „Noriu Nobelio“.

Apie rašymo stilių. Kaip mano gerbiamas kolega Irmantas Švedas pasakė: „Mekui tikriausiai ši knyga labiausiai patiko dėl to, kad šnekamąja kalba parašyta“ (suprask, J. Mekas dievina tokį stilių ir saviraiškos būdą). Paskui, pavartęs „Noriu Nobelio“, dar pridūrė: „ni figa čia nešnekamoji... ir šunsnukiai dar du sargius uždėjo: vieną – knygos pradžioje, kitą – pabaigoje“. Sutinku, labai atidžiai skaitant subtili korektūra jaučiama (ir autorių, ir redaktorių), na, pavadinkim tai „knygos estetiniais sumetimais“. O kalbėdamas apie tuos du „sargius“ (tai įvadinis žodis ir rekomendacija knygos paskutiniame viršelyje), suvokiau kad jie atsirado neatsitiktinai. Manau, tai dėl gan naujo ir netikėto rašymo stiliaus lietuvių literatūros padangėje. Panašų atsargumą pastebėjau, kai teko klausytis knygos anonsavimo per Lietuvos radiją (tada irgi būta nemažai trypčiojimo ir myžčiojimo – tokio natūralaus-nereklaminio). Kalba aiški, paprasta, atspindi laiko dvasią ir gyvenamąją aplinką (netgi vieną nuostabių žmogaus gyvenimo tarpsnių – paauglystę). Manau, kad dėl savo paprastumo ir novatoriško minčių raiškos būdo knyga nesunkiai gali būti išverčiama ne tik į anglų (kaip svajoja autorės), bet ir į ispanų, japonų... kalbas (būti populiarios ir skaitomos).

Apie knygą – kaip apie projektą. Prisipažinsiu atvirai, kai pirmą kartą per radiją išgirdau kalbant apie šviežiai išleistą dviejų nepilnamečių merginų knygą (man tada buvo gerokai per dvidešimt), „užpavydėjau“. Tada maniau sau – štai kaip gerai turėti įtakingų dėdžių ir tetų. Taigi žinodami, koks yra leidyklų ir knygynų verslas, jo aplinka ir tradicijos, suprantame, kad tai neįmanomas dalykas be didžiulio finansavimo. O dar ir tas nusistovėjęs „rašančiųjų ratelis“, kur ir uodas snapo neįkištų, ką jau kalbėti apie jauną kūrybingą asmenybę (jei tik ji neturi užtarimo ar svarių rekomendacijų). Ar knyga toks pat projektas – pedofilų džiaugsmas, kaip ir muzikinis grupės „Tatu“ projektas?! Ne. Nes visas jos turinys kilęs iš žmogaus vidaus, iš atvirumo, iš gyvenimo tiesos. Ir tik paskui visa tai įvelkama į projekto drabužį. Knygoje užsimenama apie jos atsiradimo aplinkybes. Paskaitę suprasime, kiek daug reiškia jaunatviškas entuziazmas, degimas idėja. Ir, aišku, neapsieita be gerų dėdžių ir draugų, kaip apskritai viskas ir vyksta Lietuvoje. Tačiau jei daugiau tokių projektų būtų remiama – pasaulis gerokai sparčiau judėtų į priekį.

Apie temą. Kaip Leonidas Donskis įžiūri nepaprastą filmo „Boratas“ pagrindinio vaidmens atlikėjo talentą ir supersubtilų menininko jautrumą, taip ir aš matau šių merginų talentą. Jos pasakoja pjesę, kurioje pagrindinį vaidmenį atlieka pačios, tačiau nevaidina – jos gyvena. Jų personažai tarsi paryškina mūsų visuomenės netobulumą, lengvai pašiepia iškreiptų vertybių vaikymąsi. Įsigyvendamos į vaidmenis, jos draskosi tarp to, ko iš jų tikisi aplinkiniai, ir tarp to, ko iš tikrųjų norėtų, kai realaus gyvenimo siūlomi horizontai labai aiškūs ir materialūs – perdėm materialūs. Jos stačia galvą pasineria į šį eksperimentą, lyg sutikdamos mėnesį laiko valgyti „McDonald“ maistą, puikiai suvokdamos to pasekmes, tik vietoje maisto vartoja savo pačių gyvenimą, ir eksperimentas truks daugelį metų. Genialumas – paprastume. Pasakojimas vyksta dienoraščio principu. Iš to galime suprasti, kad kiekvienas mūsų patys rašome savo gyvenimo knygą, ir tik nuo mūsų pačių priklauso, kas bus joje parašyta. Ar bus toje knygoje kas nors įdomaus, ar liks daug tuščių puslapių, arba tokių, kuriuos norėsis išplėšti. Ir ar apskritai bus verta prisiminti, užvertus paskutinį puslapį.

Laukite tęsinio. Šiaip knyga daugiaplanė ir nėra tokia nuobodi, kaip kad aš rašau (daugiau skirta jaunimui). Beje, viršelis – ne tik gražus, bet ir konceptualus. Yra ir antroji knyga (2004 m. leidimo). Bet ją dar turiu pats paskaityti.