Noriu Nobelio

Gera ir gražu matyti jaunų žmonių iniciatyvą griebti jautį už ragų. Kiekvieną tokį, net ir drastiškai keistą, veiksmą visai tinka vertinti teigiamai. Štai ir dvi paauglės Julija ir Ieva, nutarusios išgarsėti Nobelio premija, ėmė ir pradėjo rašyti knygą (dienoraštį), už kurį ir turėtų būti tas nobelis paskirtas.

O pirmiausia toji knyga, kaip merginų tikybos mokytojas Nerijus sako, yra tam tikra provokacija. Pavykusi. Tikrai, pasiremiant S. Žuko žodžiais, turėtų ne vieną prajuokinti, ne vieną papiktinti, bet svarbiausia: merginų drąsa neturi gąsdinti, ją reikia bandyti suprasti.

Visas knygos veiksmas (kalbėjimas, samprotavimas) sukasi apie dienoraščio rašymą ir Nobelio premiją, kuri bus merginų pradinis gyvenimo kapitalas, draugus, kuriuos merginos labai myli ir su kuriais pasidalintų Nobelio premiją, mat „Net milijardai brangiausių dovanų neatstotų man mano draugų“, – pabrėžtai sako Ieva; apie mokytojus, kurie nemyli vaikų („Dauguma jų [mokytojų] dirba nuo algos iki algos, jiems niekas neįdomu. Kitiems patinka matyti besikankinančius mokinius. Toks yra buvęs matematikos mokytojas“), todėl „Mokytojai. Kokie jie puikūs pedagogai bebūtų, kokie geri žmonės, vis tiek jų nekenčiu labiausiai“ (Julija); apie tėvus ir močiutes, verčiančius ruošti namų darbus („Noriu pamiršt pamokas, dėl kurių močiutė mane vėl pravirkdė“, Ieva).

Daug knygoje klausimų, ypač kodėl?, daug nihilizmo ir skaudaus susimąstymo, kad vaikai gyvena neteisingame suaugusių kuriamų taisyklių pasaulyje. Daug čia paaugliško maksimalizmo ir nenoro susitaikyti su  gyvenimo taisyklėmis: „Kodėl? Kodėl? Kodėl? Kodėl yra toks dalykas kaip smegenų knisimas? Ir kodėl smegenis knisa tau artimiausi žmonės, šiuo atveju mama ir močiutė“ arba „Dieve, kaip apgailėtina. Gyvenimas – klaiki nuobodybė: ryte keltis, eit į mokyklą, iš mokyklos, pamokos, miegot, keltis, eit į mokyklą, iš mokyklos...“

Knygoje visiškai nebijoma vaikiškai naivaus samprotavimo ir kalbėjimo stiliaus buitiškumo, atvirkščiai, paauglio žargonas suteikia dienoraščiui autentiškumo įspūdį: „Šian pabėgėlių diena. Mes pabėgom iš visų pamokų. Dabar sėdim kabake ir geriam alų. Visai linksma. Labai linksma, galėjo ateit ir Povilas, bet jis tingi ir laukia tėvo, nes gal pirks mašiną“.

Tai ką: prajuokino? papiktino? pradžiugino?

Galima pasakyti tik vieną: spausdinti tikrai vertėjo, juk vertinga iš šalies pamatyti paauglį save ar paauglį vaiką, jį suprasti ar bent ieškoti kelių į jo sudėtingą, bet vis dar vaikiškai naivų pasaulį.