Neįvardijamasis

Vaidinimas tuštumoje, arba „kas čia kalba?“

Romanas „Neįvardijamasis“ – paskutinė žymiosios S.Becketto 1951-1953 m. sukurtos trilogijos dalis – savotiškai sujungia ankstesnius romanus „Molojus“ ir „Malonas miršta“. Čia autorius labiausiai priartėja prie savo stebėjimų objekto – žmogaus sąmonės – lėto irimo, parodyto minėtuose romanuose, ir jo visiško išnykimo. Šie sudėtingi procesai atskleidžiami kiek įmanoma tolstant nuo tradicinio literatūrinio pasakojimo, išgryninant nepertraukiamą vienintelio personažo monologą iki visiškoje tuštumoje skambančio duslaus balso, kuris nežinia kam priklauso.

Reikėtų pasakyti, kad Becketto romanų skaitymą labai apsunkina „išdarkyta“ teksto sintaksė, nesuprantamai įmantrios sakinių konstrukcijos, daugybė paradoksų, staigūs perėjimai nuo vieno personažo į kitą. Bet kartu visą laiką leidžiama suprasti, kad kalba vis tas pats balsas. Tokiu būdu trilogijos dalyse įgyvendinamas pagrindinis rašytojo sumanymas: parodyti, kaip žmogus atranda savo „aš“ ir išskiria jį iš aplinkinių, išnagrinėti, kaip jo sąmonė suvokia ribą tarp realybės ir įsivaizduojamos tikrovės, kūno ir dvasios, balso ir tylos, egzistencijos ir mirties, kaip žmogus bando išsivaduoti iš kitų valdžios ir kartu visiškai priklauso nuo savo pasakojimo.

Rašytoją visą laiką labiausiai domino tai, ko neįmanoma išsakyti žodžiais, kas nutylima, apie ką labai mažai žinome arba beveik nieko nežinome. Todėl jo tekstuose vengiama siužeto, kasdieniškų situacijų ir įprastų erdvių, o spontaniškai gimstantis chaotiškas pasakojimas atskleidžia pačios istorijos, kaip literatūros tradicijos, dirbtinumą ir „negyvumą“. Kalbos bejėgiškumas, naratyvo susiliejimas su naratoriaus sąmone, už žodžių „tūnanti“ visagalė tyla daro kiekvieną tekstą beprasmišką ir sukelia nemenką įtampą. Tiesą pasakius, dėl to atrodo beveik neįmanoma aprašyti, apie ką yra jo knygos, kas jose „užšifruota“: liaudiškai tariant, paprasčiausiai „trūksta žodžių“.

Vis dėlto pabandysiu panagrinėti „Neįvardijamąjį“ kaip savotišką ankstesnių trilogijos dalių tęsinį. Iš karto krinta į akis, kad šio romano personažas bevardis: skirtingai nuo valkatų Molojaus ir Malono, jis vangiai suvokia save kaip atskirą individą. Nuo pirmos iki paskutinės romano eilutės lieka neaišku, kas jis, kur yra, kaip ten atsirado ir kodėl privalo nesiliaudamas apie tai kalbėti. Romanas prasideda tarsi grasinimu: „Aš nenutilsiu niekada. Niekada“ (p. 6), o baigiasi „ato­dūsiu“: „privalau tęsti, aš negaliu tęsti, aš tęsiu“ (p. 170). Jis privalo kalbėti, tik taip sugeba suvokti, jog egzistuoja: tik girdėdamas savo balsą gali įsitikinti, kad jis yra būtent jis, o ne kitas. Santykis su Kitu ankstesniuose romanuose ypač painus: Molojų persekiojęs policininkas Moronas galiausiai įsitikina, kad pats virto Molojumi, o Malonas tuščiame kambaryje turi sekti istorijas apie kitus, kad, „išjudinęs“ sustojusį laiką, atitolintų savo mirtį. „Neįvardijamame“ tas „tuščias laikas“ laukiant mirties virsta akimirka, sustojusia kažkur tarp mirties ir gyvenimo: veikėjas yra nei šen, nei ten, jo laikas egzistuoja tol, kol jis kalba, įtikinėdamas save, kad yra: „Aš, sakyk aš. Negalvodamas“ (p. 6).

Neįvardijamasis irgi pradeda kurti istorijas suvokęs, kad turi „laikytis įsitvėręs“ teksto: taip atsiranda „marionetės“. Jos – tarsi jo paties įsikūnijimai ar kažkur gyvenantys bičiuliai: Mahudas, įkištas į ąsotį prie pigios valgyklos, ir Vormas, niekaip negalintis gimti. Tiesa, aplink dar šmirinėja Malonas su Molojumi, keli kitų romanų personažai ir tie, kuriuos pasakotojas vadina „jie“: „pažvelkim, kas jie, ta bepročių šutvė, kurią vadinamas Dievas siunčia man mano labui“ (p. 53). „Jie“ yra ir šeima, tampanti našta, ir visuomenės institucijų atstovai, ir įvairūs tvarkos bei racionalumo sergėtojai. „Jie“ yra niekingi ir labai įkyriai primeta savo žaidimo taisykles, vis ko nors reikalauja, siekia Neįvardijamąjį valdyti: čia atpažįstami „kafkiški“ kaltės, teismo, policijos, kalėjimo motyvai.

Tačiau kiti Neįvardijamajam pavojingi tik tada, kai buriasi į masę, – vienas žmogus jam visada apgailėtinas, bejėgis ir juokingas. Pats gyvenimas, kaip ir socialiniai vaidmenys, ir individualumas, yra „primetami“ per jėgą: „Ar jie tiki, jog aš tikiu, kad kalbu aš? Tai irgi jų pramanai“ (p. 78). Mechanizmai, laikantys žmones kartu, – taip pat absurdiški, beprasmiški, taigi gyvenimas – tik žaidimas, kurį susitarta laikyti rimtu, viso labo vaidinimas. Kodėl gi nepabandžius surengti savo vaidinimo? Romano tekstas pilnas pasakymų: „įsivaizduokime“, „apsimeskime“, „pamėginkime dar kartą“, „greičiau prie kito skyriaus“. Dėl jų Neįvardijamojo pasikalbėjimas „su savimi“ prilygsta pjesę primenančiam monologui (beje, būtent rašydamas romaną S.Beckettas tapo ir dramaturgu: 1952 m. pasaulį išvydo „Belaukiant Godo“, vėliau sukurta daugiau pjesių, dažniausiai monologų). Jame jis gali turėti visą valdžią ir kartu likti nepriklausomas nuo kitų, būti kartu ir režisierius, ir aktorius, ir vaidmens prototipas.Tačiau ilgainiui suvokia, kad visgi negali valdyti dviejų dalykų: savo kūno ir nepertraukiamo teksto.

Molojus dar galėjo judėti ir net važinėti dviračiu, Malonas nebepajėgia net atsistoti, o Neįvardijamasis yra pusiau kurčias ir nevaldo galūnių. Tiesa, Molojus ir Malonas irgi buvo seni luošiai, tačiau šiame romane kūnas tarsi apskritai „panaikinamas“, kad išryškėtų sąmonės galia: taip interpretuojamas garsusis Descartes’o „Mąstau, vadinasi, egzistuoju“. Tačiau įgudus galima pakeisti ir mąstymą: „Kartą visiems laikams atsikratyti bet kokios minties apie pradžią ir pabaigą, sykiu ir įprastinės prakeikimo analogijos. Savaime aišku, įveikti pragaištingą poreikį reikštis. (...) Dėl nieko neabejoti. Nieko neieškoti“ (p. 138). Mąstymas, sąmonė ir egzistencija neatskiriami vienas nuo kito.

Neįvardijamasis egzistuoja tik tiek, kiek gali girdėti čia pat savo kuriamą tekstą. Ar žmogus gali būti atskirai nuo to „vidinio balso“, kažkur galvoje tarsi tariančio žodžius, kai jis galvoja arba skaito? Kiek tas balsas pavaldus jį girdinčiajam? Ar įmanoma jį „pertraukti“? Kas tada atsitiks kalbėtojui ir klausytojui, kurie iš tikrųjų yra vienas asmuo? Kas apskritai yra tapatybė, kaip ji įgyjama ir prarandama? Ar iš tikrųjų ji yra svarbi („jūsų amžiuje neturėti tapatybės – gėda“, p. 120) savivokos ir egzistencijos dalis? Žaisdamas su tekstu pasakotojas bando „išguiti“ iš jo savo „aš“, neigdamas asmenybės svarbą egzistencijai, siekdamas sužinoti, kaip ir kokiam tikslui atsiranda „aš“.

Pasakodamas istorijas, kuriomis pats netiki ir kurių nesupranta, Neįvardijamasis „matuojasi“ įvairias tapatybes, kol įsitikina, kad tai neturi prasmės: „Ir vis dėlto nėra darnos, nėra persidengimo. Veikiausiai tas pats šlykštus individas smaginasi dėdamasis keliais asmenimis, keičia kalbos manierą, balso toną ir kvailus paistalus“ (p. 87). Praeitis pamažu nyksta atmintyje, taigi neįmanoma patikrinti, kas buvo „iš tikrųjų“, o kas vyko tik vaizduotėje, ateitis neegzistuoja, nes dabarties akimirką gali bet kuriuo momentu nutraukti mirtis. Taigi gyvenimas yra beprasmis procesas be akivaizdaus rezultato: „Ne, gyvenimą gali nugyventi ir taip, negalėdamas gyventi, negalėdamas suteikti gyvybės, ir numirti neatnešęs jokios naudos, niekuo netapęs, nieko nepadaręs“ (p. 95). Tapatybę, asmenybę, gyvenimą sukuria tik patirtis. Todėl norai, tikslai, siekiai (svarbiausias siekis – susireikšminti) ir samprotavimai apie gyvenimą atrodo tušti, menkaverčiai ir juokingi, nes galiausiai visi jie yra tik proto padariniai. O protas taip pat nėra visagalis: riba tarp proto ir beprotybės, kaip meistriškai parodo Beckettas, yra labai trapi ir slidi.

Tuo galima įsitikinti įsigilinus į romano struktūrą: jis nepaklūsta logikos dėsniams, yra chaotiškas, nuolat tarsi „mindžikuoja vietoje“. Vis sugrįžtama prie tų pačių temų, nuolat kartojamos konstrukcijos, galiausiai pradeda atrodyti, kad ir kai kurios ištraukos, kaip ir dauguma minimų pavardžių, „atkeliavo“ iš kitų romanų. „Neįvardijamojo“ tekste tvyro įtampa, neleidžianti atitraukti dėmesio tol, kol suprasime autoriaus mintį. O suprasti kartais beveik neįmanoma: nepertraukiamame vidiniame dialoge kalbančiojo sąmonė susilieja su kalbamomis nesąmonėmis, išorinis pasaulis – su vidiniu, jį užvaldo neaišku iš kur atsiradę „jie“ arba nematomas „šeimininkas“: „atkreipkite dėmesį, labai įmanoma, kad jis išlaisvins juos, jiems tai – galas, o man – pradžia“ (p. 128). Racionalų tekstą nustelbia iracionalumas, apnuogindamas sąmonės ribas.

Ilgainiui tekstas pasidaro kone šizofreniškas: vienas sakinys tęsiasi per kelis puslapius, kiekviena nuosekli mintis užgožiama, kalbantys tarsi pertraukia vieni kitus, kartu „perrėkdami“ su savimi besikalbantį veikėją. Paprastą, šiurkščią romano kalbą dar „pagardina“ populiarūs štampai, kanceliarinės kalbos frazės, humoras, prieštaringi posakiai („aklas balsas“, „ramybės kurstytojas“, „tai, ką matau geriausiai, matau prastai“). Kadangi pasakotojas visą laiką kalba „per jėgą“, jis negaili nei keiksmažodžių, nei pikto „bambėjimo“ sau po nosimi, tarsi pamišėlis „kalbėtų su dievais“.

Galiausiai jau pats nebesupranta: „Galų gale kiek mūsų iš viso esama? Ir kas gi dabar kalba? Ir kam? Šitie galvosūkiai – bergždi“ (p. 109). Susiskaldžiusi sąmonė ima slėgti, varginti (“O kad galėtų nuščiūti tas bereikšmis balsas, trukdantis tau būti niekuo, niekur”, p. 112), bet ratas užsidarė – pasakotojas neberanda išeities iš paties sukurto žaidimo, negali jo nutraukti, nes nuščiuvus balsui išnyks ir jo sąmonė, t.y. ateis mirtis. Todėl jis ir priverstas tęsti be galo, kiekvienąkart pats save sunaikinti ir sukurti iš naujo, nes „taip geriau“ (p. 135). Šitaip tekste sukuriama nenutrūkstamo laiko amžinai besitęsiančioje dabarties akimirkoje iliuzija, o vaizduotės sukurti pasauliai ir įvykiai – prisiminimais, t.y. praeitimi. O praeitis, pasirodo, yra neišvengiama kiekvieno asmens gyvenimo ir net literatūros personažo istorijos dalis.

Molojus ir Malonas irgi turėjo šiokią tokią praeitį, nors ir labai supainiotą. Nuosekliai keliaudamas jų istorijų keliais, Beckettas atskleidžia dar vieną būdingą žmogaus savybę: valdžios troškimą. Neįvardijamasis „valdo“ savo pasakojimus tarsi tampydamas už virvučių marionetes, versdamas jas pakliūti į neįmanomas situacijas. Lygiai taip pat Molojus „valdė“ dviratį, jo „alter ego“ Moronas – savo sūnų, o Malonas pasimėgaudamas aprašinėjo daiktus, kurių šeimininku tapo uždarytas kambaryje.

Visi šie sudėtingi, painūs išvedžiojimai, karštligiškas murmesys autoriui reikalingi vienai paprastai minčiai išsakyti: viskas, kas sudaro žmogaus tapatybę, yra įgyjama. Prisiminimai, praeitis, patirtis, daiktai, būdo savybės atsiranda tik praeinant laikui. Todėl jo trilogijos personažai – tarsi „užstrigę“ laike, nei gyvi, nei mirę. Jie stebi save, bando suprasti, kas jie yra, bet nesuvokia, kur yra ir kaip ten atsidūrė, ko iš jų reikalaujama ir kas to reikalauja. Visa, ką jie turi, – tai proto balsas ir keli neaiškūs prisiminimai.

Per šiuos savo trilogijos veikėjus tyrinėdamas šiuolaikinio žmogaus padėtį, Beckettas prieina tą pačią išvadą, kaip ir vėliau rašiusi performatyvumo teorijos pradininkė J.Butler: stebėdami savo „aš“, nieko nepamatysime, nes tapatybė egzistuoja tik vyksmo metu. Kaip ir vaidinamas vaidmuo ar rašomas (balsu skaitomas) tekstas, „aš“ kiekvieną kartą gimsta iš naujo. Sąmonė ir tapatybė neturi „dugno“ ar „pabaigos“, nes mintį, kad turime protu nesuvokiamą, nuolat skambantį balsą, mums kužda tas pats balsas. Ši idėja meistriškai atskleista ir „Neįvardijamajame“, kurio veikėjas galiausiai įsitikina: „o kad žinočiau, ar aš gyvenau, ar gyvenu, ar gyvensiu, tai viską supaprastintų, bet sužinoti neįmanoma, būtent čia ir slypi visa gudrybė“ (p. 168). Norėdamas tą „gudrybę“ pavaizduoti, S.Beckettas ryžosi visiškai atmesti kalbos tradicijas ir pasakojimo sistemas, kad nuo „civilizuoto“, „sušukuoto“ teksto pereitų prie „antiromano“, bandymo kalba užfiksuoti tylą.

Romane „Neįvardijamasis“ airių romanistas ir dramaturgas atskleidė kuriamąją teksto galią ir jo išliekamąją vertę (tiesiogine prasme): čia sakomas monologas gali egzistuoti pasakotojui jau mirus. Tarsi peršasi analogija su W.Faulknerio „Kai aš gulėjau mirties patale“. Tačiau, skirtingai nuo šio amerikiečių prozininko, Beckettas savo personažus įkurdina ne materialiame, fiziškai apčiuopiamame, o simboliniame, vaizduotės sukurtame pasaulyje. Šis atrodo dar labiau nenuspėjamas nei pirmasis: ten viskas įmanoma, nors tų dėsnių, kuriuos lemia kalbos ir mąstymo sistemos bei daugybė sąmonės konstrukcijų, galime niekada nesuprasti. Šią žmogų seniai kankinančią nežinią puikiai perteikė ir sėkmingai V.Tauragienės išverstas įmantrus tekstas, ir D.Čiuplio apipavidalintas romano viršelis, vaizduojantis telefono ragelį. Ryšys yra, girdime balsą ir žinome, kad ten toli yra kažkas, kas su mumis kalbasi. Bet tam, kad pamatytume pašnekovą, neišvengiamai turime nutraukti pokalbį.