Neįvardijamasis

1969 m. rašytojui S. Beckettui paskyrė Nobelio literatūros premiją. Žinote, už ką? „Už novatoriškus prozos ir dramaturgijos kūrinius, kuriuose šiuolaikinio žmogaus tragizmas tampa jo triumfu.“ Triumfu, cha cha cha! Žmogus S. Beckettas greičiausiai taip pasišlykštėjo šia formuluote, kad pasiuntė švedus su visu jų komitetu velniop ir pasislėpė Tunise.

Geriausiu airio, rašiusio prancūziškai ir angliškai, kūriniu klaidingai laikoma 1954-ųjų pjesė „Belaukiant Godo“. Žvelgiant į visą S. B. kūrybą, ji niekuo neišsiskiria, nebent savo paprastumu ir net banalumu. (Ko daugiau liaudžiai reikia?) Visą Beckettą, tikrą Beckettą rasite trilogijoje „Molojus“ (1951 m., lietuviškai 2004 m.), „Malonas miršta“ (1951, 2005 m.) ir „Neįvardijamasis“ (1953, 2007 m.). Po šių romanų žmogiškosios egzistencijos „triumfo“ skelbėjas galėjo ir neberašyti... (Juokas juokais, bet LRS leidykla dabar galėtų ir užsidaryti, nes nieko brandesnio jau turbūt nebeišleis...)

Pirmojoje trilogijos dalyje, atrodo, pasakojama paprasta ir įprasta istorija. Valkata Molojus turi vardą, galvą, rankas, kojas, net dviratį, jis, vedamas daugiau ar mažiau aiškių siekių, kažkur keliauja. Suka ir suka ratus link efemeriško tikslo, kuris kažkaip susijęs su mirusia, bet vis iš naujo mirštančia jo motina, kol galų gale paaiškėja, kad į galutinę stotelę jis atkeliavo jau pačioje romano pradžioje („Esu motinos kambaryje. Dabar čia gyvenu aš“). Ratas užsidaro. Romane yra ir veiksmo, galima įžvelgti net beveik detektyvinį siužetą. Valkatą persekioja policininkas Moranas, kuris pats galų gale kažkodėl tampa Molojumi (arba Molojus – Moranu, nesvarbu). Įvyksta metamorfozė ir kitas ratas vėl užsidaro. Taigi „Molojų“ su tam tikromis išlygomis galima pavadinti gana įprastu romanu, kuris sukurtas pagal principą „gyvatė ryja savo uodegą“.

Romane „Malonas miršta“ autorius žengia didžiulį žingsnį saviidentifikacijos link. Molojaus miestą su šimtais gatvių keičia mažytis kambarėlis su viena lova. Viena lazda, kuria galima stumdyti daiktus. Visas veiksmas ir siužetas, visa istorija įvardijama dviem žodžiais: „Malonas miršta.“ Tiesa (ak, kaip aš galėjau pamiršti?..), pagrindinis ir vienintelis veikėjas turi dar ir vieną pieštuką, kuriuo galima užrašinėti istorijas. Daug istorijų. Tūkstančius istorijų. Todėl du tikri žodžiai – „Malonas miršta“ – paskęsta netikrų, išgalvotų žodžių ir sakinių, sulipdytų į netikrus, išgalvotus siužetus, jūroje. Malonas žaidžia pats su savimi (o Beckettas – su skaitytoju), kalba, kalba ir kalba, pliurpia, plepa ir vapa, kad kaip nors paįvairintų laiką iki nenumaldomai artėjančio finalo. Artėja tyla.

Na ir pagaliau – „Neįvardijamasis“. Himnas žmogiškosios egzistencijos niekingumui, o ne triumfui. „Visi tie Merfiai (personažas iš vieno pirmųjų Becketto romanų – C&P), Molojai ir Malonai manęs nemulkins. Per juos esu praradęs tiek laiko, kentėjęs dėl niekų, leisdamas sau kalbėti apie juos, kai turėjau kalbėti vien tik apie save, kad galėčiau nutilti“ (p. 22); „Kai pagalvoju apie tai, apie laiką, kurį aš praradau drauge su tais pjuvenų ryšuliais, pradedant Merfiu, kuris nebuvo pirmas, kai turėjau save namuose, po ranka, svirduliuojantį nuo savo paties odos ir kaulų, tikrų, naštos, dvesiantį nuo vienatvės ir užmaršties taip, kad net suabejojau savo buvimu, ir net dabar, šiandien, netikiu juo net sekundę ir, kai kalbu, turiu paklausti: Kas čia kalba, ir paieškoti, o kai ieškau: Kas čia ieško, ir ieškoti, ir taip toliau [...]“ (p. 139).

Taip, paskutinėje trilogijos dalyje autorius atvirai pasityčioja iš savęs – Samuelio Becketto, nebūtų istorijų kūrėjo, kuris tik tuščiai plepa, kad apgautų skaitytoją ir pats save. Tačiau KĄ jis apgaudinėja? Juk žodžiai „Samuelį Beckettą“ nieko nepaaiškina... Tą kažką paprastumo dėlei pavadinkime JUO. Patyčių dėlei šiame romane (?) JIS pasakoja apie du žmones (?), kuriais JIS galėtų (pabrėžiu – galėtų!) būti. Tai Mahudas – liemuo su galva ir vyriškąja galūne, įstatytas į vazą, puošiančią įėjimą į restoraną. Ir Vormas – tas, kuris taip ir negimė, kuris gyvas tik įniršiu, kad negali egzistuoti. Bet nė vienas iš jų nėra tikrasis JIS.

Tad kas, po velnių, čia kalba? Kieno balsą aš girdžiu skaitydamas? Tai JIS – būtybė be vardo, Bevardis, Neįvardijamasis, būtybė, kurios nėra, nebūnanti būtybė, kuri nesugeba nei ką nors pradėti, nei ką nors baigti, kuri neturi jėgų nei gyventi, nei mirti. JIS – tuščia vieta, niekas, eteris, nematerialus kūnas, išgrynintas poreikis kalbėti, kuris tuščiu ir niekingu nesibaigiančių žodžių srautu išreiškia tokį pat tuščią ir niekingą savąjį „aš“.

„Kartais, kai priešais pasipainios koks nors daiktas, atsisėsiu ant jo ir šiksiu jiems istorijas, nuotraukas, bylas, gražias vietoves, šviesas, dievus, artimuosius, visą tą kasdienybę, šaukdamas: Gimkite, brangūs mano draugai, gimkite, grįžkite į mano subinę ir pamatysite, ar gera ten raičiotis, tai neužtruks, aš viduriuoju“ (p. 124).

Prieš beveik dvidešimt metų JIS mirė. Tačiau JIS gyvas kiekviename iš mūsų. Todėl viduriuosime toliau.