Neįvardijamasis

Paskutinė garsiosios airių genijaus sukurtos trilogijos dalis – painiausia iš visų. Geriausia – būti susipažinus su ankstesnėm dviem dalimis, nes tik sudėjus visas kartu gali išryškėti autoriaus sumanymas, kurį galima apibūdinti kaip asmenybės išnykimo ir išsisklaidymo procesą.

„Molojuje“ senas luošys nežinia kur važiavo dviračiu, romano „Malonas miršta“ pavadinimas jau nusako jo turinį, o šios knygos veikėjas berods apskritai nebevaldo galūnių. Savo ištisinius monologus (kurių vienas sakinys kartais tęsiasi per 7 puslapius) jis bamba iškišęs galvą iš kažkokios vazos, esančios saloje.

Tradicinės literatūros mėgėjams toks siužetas keltų siaubą, bet tiems, kurie žino, kas yra absurdo teatras ir antiromanas, bus įdomu. Juk visuose kūriniuose Beckettas vaizduoja tai, kas lieka, kai nieko nebelieka: gyvenimą be kūno, mintį be veiksmo, kalbėjimą be pašnekovo.

`Tai simbolinė, įsivaizduojama erdvė, kurioje Neįvardijamasis kuria istorijas, kad išskirtų save iš pasaulio. Tik dėl šio paiko teksto jis tebėra gyvas, nors labiausiai trokšta mirti. Jam jėga „įpiršo“ ir pasaulį, ir visas žinias, ir dabar jis bando išsiaiškinti, kas yra „aš“, kaip jis atsiranda ir išnyksta. Ar žmogui lemta nutraukti jam primestą egzistenciją? Ar įmanoma bendrauti su kitais? Kokie ryšiai laiko žmones kartu? Kodėl žmogui taip reikia fizinio artumo ir meilės? Kaip suvaldyti savo senstantį kūną? Į šiuos klausimus Beckettas bando atsakyti labai sudėtingu tekstu, kupinu paradoksų ir neužbaigtų minčių, kartu ir gana nerimtu, ir reikalaujančiu ypatingo susikaupimo.

Becketto knygos nepanašios į nieką. Jos užburia, tarsi būtų teatrui ar košmariškiems animaciniams filmams skirti scenarijai. Jo personažas egzistuoja tik tol, kol sako tekstą, yra tarsi „užhipnotizuotas“, neturi valios, realybė jam – tik dekoracija. Per savo kuriamas istorijas Neįvardijamasis tarsi renkasi sau kūną nepažįstamoje, svetimoje realybėje, tikėdamasis, jog mirtis iš jos išvaduos.

Šis romanas – tirštas sąmonės srautas, kur nėra vietos estetiniams išgyvenimams. Ne veltui jo autorius kadaise yra pasakęs: „Nieko niekada nebuvo, ir nieko negali būti, gyvenimas ir mirtis yra niekas.“