Namie: Lietuvoje ir JAV

Tvarkydama namų biblioteką, užtikau Edmundo Rimo Čapo knygą ,,Namie: Lietuvoje ir JAV“. Atvertusi viršelį, radau autoriaus dedikaciją mano Tėvui: Valerui A. Detroite, 1997-06-22, Ed. R.Čapas. Tuo metu Tėvas viešėjo Amerikoje, jie susitiko su p.Edmundu. Deja, atminty neišliko pasakojimo apie šį susitikimą, ir knyga gulėjo kurį laiką Tėvo bute, vėliau pas mane neperskaityta. Anapilin išėjo mano Tėvas ir p. Edmundas. Lygiai dvidešimt metų sueina šiandien nuo jų susitikimo Detroite. Knyga nukeliavo už Atlanto ir atgal į Lietuvą. Leidinys minkštais viršeliais. Lengvas. Atrodo ir sutvertas kelionėms.

Abu knygos viršelius apjungia tautinės juostos motyvas ir nublukusio smėlio spalvos pagrindas. Pirmame viršelyje Veliuonos panoramos fone atsirėmęs į dviratį valiūkiškai pozuoja E. Čapas. Raudonos užrašo raidės skelbia, kad autoriaus namai dviejose valstybėse: ,,Namie: Lietuvoje ir JAV“. Plevenanti trispalvė  lydi keliautoją vėjuotais Lietuvos keliais keleliais. Ketvirtame viršelyje autoriaus nuotrauka ir trumpa biografija, o tautinės juostos viduryje − Vytis ant žirgo – Lietuvos kario simbolis.

Poligrafija per dvidešimt metų mūsų šalyje padarė ryškų šuolį. Todėl skaitytojas turėtų suprasti laikmečio apribotas knygos leidybinės raiškos galimybes. Turinys – gale. Knygą sudaro įžanginis žodis, pratarmė, du pagrindiniai skyriai su atskiromis apybraižomis ir juodai baltomis nuotraukų iliustracijomis.

Apie autorių trumpai galima pasakyti – JAV gimęs lietuvis. Amerikoje studijavo filosofijos ir psichologijos mokslus. Vėliau baigė Klyvlendo  John Carol universitete karybą. E. Čapas išsitarnavo iki Pentagono pulkininko laipsnio. Tai aukščiausias tarp išeivijos lietuvių pasiektas karinis laipsnis. Karinės logistikos specialistas koordinavo tarptautinių misijų uostų, štabų veiksmus. Buvo pasiųstas ir į Lietuvą. Tėvų žemėje ne tik konsultavo karybos klausimais, bet ir dėstė Šiaulių universitete, kuris tuomet vadinosi pedagoginiu institutu. E. Čapas dviračiu apkeliavo JAV, Kanadą, Izraelį, Europos šalis. Ir  Lietuvą. Tą kelionių procesą jis pavadino ,,dviračiavimu“. E. Čapas rašė į Amerikos, Šiaulių laikraščius. Publikuotų straipsnių, ,,dviračiavimų“ užrašų pagrindu gimė knyga.

Įžanginiame leidinio žodyje ,,Edmundo Čapo pragmatinio gėrio ieškojimas“ filosofijos mokslų dr. Gintautas Mažeikis reziumuoja autoriaus netikėtumų paieškas tėvų gimtinėje, konstatuoja ,,etnografinį  geranoriškumą‘‘( terminas Gintauto Mažeikio). Aktualiausias ryškiausias užjūrio lietuvio pastebėjimas, anot Gintauto Mažeikio, tai ,,vyraujanti Lietuvoje viešo ir atviro bendravimo baimė“. Profesorius rašo, kad knygos autorius pažymi ,,nenormalų piliečių ir biurokratinių institucijų elgesį“, kurį ,,lemia pasitikėjimo stoka, intensyvaus viešo gyvenimo nepatyrimas, aktyvių bendruomenių nesiformavimas“.

Pratarmėje E. Čapas rašo apie savo kilmę. Į Lietuvą autorius pirmą kartą atvyko 1992 metais ,,dviračiaudamas“. 1993 m. – jau kaip JAV pasiųstas ryšių kariuomenės karininkas. Šiauliuose  Edmundas sukūrė šeimą. Čia gimė jo duktė. E. Čapo žmona − Juliaus Janonio gimnazijos absolventė Olga. Kadangi Edmundas rašė anglų kalba, Olga redagavo, vertė, kritikavo. ,,Tai yra mūsų abiejų darbas“, − taip teigia autorius knygos pratarmėje.

O mes su skaitytoju leidžiamės ,,dviračiauti“ knygos puslapiais. Pirmą skyrių ,,Į Lietuvą su dviračiu, su barzda, be darbo‘‘ sudaro devyniolika apybraižų, kurių pavadinimai atspindi kelionių charakterį ir geografiją: Prologas; Pasienyje; Pirmieji įspūdžiai, perkirtus Nemuną; Apsikabinus Nemuną; Ten kur susitiko du imperatoriai; Šiaurės Rytų kryptimi Šiaulių link; Žemaičių ir aukštaičių miestas; Žmonės iš praeities ir ateities; Trumpas vizitas į Žemaitiją; Baltijos pajūris, Palanga; Į Neringą; Vėlesnieji įspūdžiai; Vėjo malūnų žemė; Tėvo kraštas; Zigzagais į Lietuvą; Pažintis su Vilniumi iš vidaus; Dzūkijos kaime; Paskutinieji įspūdžiai.

Aprašydamas Lietuvoje  ,,dviračiavimo“  metu patirtus įspūdžius, Edmundas  lygina juos su Europos ar Amerikos kelionių patirtimis: ,,Iš praeity buvusių mano kelionių dviračiu gerai žinojau, kad geriausia važinėti keliais, kurie eina palei upę − jie visada būna lygūs ir dažnai labai vaizdingi. Labai geras pavyzdys to, apie ką aš kalbu, būtų kelias Vokietijoje palei Reino, Neckaro ir Nagoldo upes. Žemėlapyje parodytas kelias kaip tik bėga visai šalia Nemuno krantų“.

Ieškantis savo tapatumo  gimtajame krašte lietuvis ir karinės logistikos karininkas E. Čapas taikliai fiksuoja situacijas, žmonių santykius. Postsovietinėje Lietuvoje kalasi kitos aptarnavimo struktūros,  kultūros ir politikos daigai. Pastabi Edmundo akis mato, ranka užrašo, ką patyrė keliaudamas ir apsistodamas pas gimines, pas draugus, ar provincijos viešbučiuose: ,,be  muilo ir be tualetinio popieriaus, su dviem mažais rankšluostukais tualete, kur visai nebėgo vanduo“.  Autorius tik atkuria jam neįprastus objektus ar reiškinius, ar tai būtų baro lankytojai ,,bachūrai“,  ar kelių ereliai vairuotojai ,,varijotai“, ar žolėse skendinčios Jurbarko žydų kapinės, ar  Veliuonos bažnyčia. Informatyvūs Edmundo stebėtojo eskizai supažindina skaitytoją su laikmečio dvasia ir specifika. Sostinės,  kurortų ir periferijos būties skirtumai, aprašomų artimų ir nepažįstamų žmonių papročiai, bendravimas juda, keliauja, kinta, reprodukavimosi procese dalyvaujant, bet su nerealizuota galimybe tą procesą paveikti.

Apie tokius bandymus − jau kitame skyriuje ,,Į Lietuvą be dviračio, be barzdos, su darbu“. Šį skyrių sudaro dvidešimt apybraižų: Vilniaus pėsčiųjų gatvė  – Šiaulių širdis ir siela; Vilniaus pėsčiųjų gatvė  – Šiaulių centrinė scena; Simboliai ir tendencijos; Vairuotojai ar ,,varijotai‘‘?; ,,Atsiprašau, kad trukdau“; ,,Biznis – kaip paprastai‘‘; Klyvlendas – naujieji jaunojo NBA žaidėjo namai; Pernelyg daug tragedijos, melodramos ir liūdesio; Lietuvių kalba; Ko dar  amerikiečiai galėtų pasimokyti iš lietuvių?;  Zokniai – Šiaulių tarptautinis oro uostas; Sugrįžus į Lietuvą; Sveika mokykla; ,,Čia ne jūsų reikalas‘‘?; Lietuvos televizija; Lietuvos kariuomenė; Lietuvos spauda ir radijas; Mūsų kiemas, jūsų kiemas?; Lietuviai − ,,pirmininkų‘‘ tauta?; Pelnas, investavimas ir rinkimai; Verkšlenti ir laukti ar ko imtis ir veikti?

Iš apybraižų pavadinimų galima spręsti, kad šioje knygos dalyje autorius nemažai dėmesio skyrė atkuriamos valstybės informacinėms komunikacijoms, Šiaulių miestui, darbo, kultūros, buities, žmonių santykiams  aprašyti. Skaitytojas su įdomumu perskaitys šiuos pasakojimus,  susitiks su tokiomis asmenybėmis kaip akvarelistas Antanas Krištopaitis, su maištaujančiu jaunimu,  su  žmonėmis, kurie supo ar kuriuos pastebėjo Edmundas. Aš norėčiau pažymėti, kad E. Čapas itin  rūpinosi Zoknių oro uosto atgaivinimu. Vežiojo Lietuvos delegaciją po JAV miestų – Klyvlendo, Kolumbo, Indianapolio – tarptautinius oro uostus ir užsienio prekybos zonas. Turintis didžiulę patirtį logistikos karininkas siekė tikslo, darbavosi, kad Zoknių oro uostas įgyvendintų reguliarių skrydžių strategiją, nukrautų Frankfurto ir Amsterdamo oro uostų srautus. Deja, susidūręs su politikos savanaudžių  požiūriu jis rašė: „Kai sėdėjau Šiaulių savivaldybės salėje ir klausiausi diskusijų dėl pasiūlymo, kad Šiaulių oro uostas būtų įtrauktas į LEZ, man buvo labai keista, kad niekas nekalbėjo, kokie sprendimai būtų geriausi Lietuvai, jos žmonėms. Daug deputatų kalbėjo, koks variantas geresnis Šiauliams, tuo pačiu, be abejonės, galvodami ir apie tai, kas naudingiau būtų jų politinėms partijoms“.

Kaip minėjau, knygoje publikuojamos nuotraukos nėra kokybiškos dėl to meto poligrafijos galimybių. Nežiūrint į tai, matome, kas E. Čapą žavėjo, kas jam rūpėjo. Tarp sakralinių objektų − ir kukli Skaudvilės bažnyčia. Matome  Šiaulių nuotraukas, ir ,be abejo, lietuvių  šiauliečių delegaciją JAV,  nuvykusią ten susipažinti su oro uostų  infrastruktūros galimybėmis.

Kviečiu skaitytoją ,,padviračiauti” ne tik po knygą, bet ir aprašytomis vietomis, patirti, kas pasikeitė mūsų krašte po dvidešimties metų. Leidinyje įdomių  faktų gali surasti istorikai, o netikėtų vertinimų  −  etnografai. Dailininkei  Jurginai Enciūtai-Jankauskienei knygos ,,Namie: Lietuvoje ir JAV“ apipavidalinimas buvo vienas iš pirmųjų darbų. Vėliau ji iliustravo daugybę vertingų leidinių. Vėlgi negaliu nepaminėti knygos  reikšmės kaip bendravimo ašies, aplink kurią sukasi žmonės, epochos, įvykiai, išeidami ir sugrįždami. Man ši knyga – brangiausias mano Tėvo palikimas.