Motina - auklėtoja

Knyga „Motina – auklėtoja“ („Motyna auklėtoja“) parašyta 1926 m., palankiu metu skaitančiajai visuomenei, vėl susidomėjusiai ir iš naujo atrandančiai pedagogikos mokslą. Tuo metu pažangūs studentai, vienas nuo kito neatsilikdami, gilinosi į vokiečių pedagogo ir teologo F. W. Foersterio (1869–1956), estetikos profesoriaus G. Zaičeko, meno pasaulį suvirpinusio iškiliojo mistiko, dailės filosofo, etiko ir didakto A. Berklino (1827–1901) kūrybą.

Tikriausiai Marija Pečkauskaitė, atvykusi studijuoti į Ciurichą, klausėsi Matthiaso, Fasbinderio ir Kuoro paskaitų? Galbūt iš šių studijų ir gimė ši knyga? O gal tai jos motinos gyvenimo patirtis, Marijos užrašyta ir apmąstyta?

Marija, uoliai studijuodama, per atostogas į gimtuosius namus Užventyje grįždavo tik trumpam, tikriausiai nujausdama politinių vėjų grėsmę.

Studijuodama M. Pečkauskaitė matė tikrąją situaciją, stebėjo ir tyrė, ko labiausiai trūksta Lietuvos vaikams. Lietuvos švietimo istorijoje ji viena pirmųjų užsiminė apie motinų psichologiją ir pirmoji ryžosi garsiai ištarti mintį, koks sunkus darbas yra būti motina.

Įdomu tai, kad pati autorė, neturėdama savo vaikų, giliai gvildeno vaikų gimimo, augimo ir dorumo problemas, kurios jai, kaip mokytojai, buvo bene artimiausios ir svarbiausios. Ji iškėlė vaiko širdies ir dvasingumo reikšmę. Apie tai rašė žurnale „Lietuvos mokykla“ ir kituose leidiniuose.

Filosofė – nes Šatrijos Raganą drąsiai galima taip vadinti – buvo įsitikinusi, kad būtent per dorovės prizmę galima „išsaugoti šeimą, o nuo šeimos ateina mokykla, nuo mokyklos prasideda visas gyvenimas, bet pirmiausia – mama ir šeima“.

Kaip gimė ši knyga? Ilgus metus Šatrijos Ragana rinko „auksines“ ugdymo mintis, jas pasižymėdavo juodraščiuose ar dienoraščiuose. Taip, pamažu dėstant pamatinius polius, ir gimė pirmieji knygos puslapiai.

Savo bičiuliui Povilui Višinskiui, entuziastingai palaikiusiam šios nepaprastos knygos leidybą, Pečkauskaitė yra užsiminusi, kad pedagogika jai – tikrasis pašaukimas.

Iš pradžių „Motina – auklėtoja“ pasirodė keliomis trumpomis ištraukomis laikinojoje sostinėje leidžiamame žurnale, skirtame „skaityti modernioms namų šeimininkėms“, tačiau didesnio dėmesio nesulaukė.

Pirmasis knygos kreipinys – į motinas. Joje išdėstytas ištisas mokslas visiems, norintiems suvokti motinos reikšmingumą ir motinystės tikslus. Galima sakyti, tai parankinė knyga švietėjams ir auklėtojams.

Pati M. Pečkauskaitė daug laiko praleisdavo su ištikimiausiais savo mokiniais – giminaičių vaikais. Stebėdama juos, visada globėjiškai patardavo, dalijosi išmintimi, tuo, kuo pati gyveno. Ji kalbėdavosi ir su jų tėvais.

Vėliau asmeninį požiūrį ir patyrimą autorė išdėstė knygos skyriuje „Motinų geras pavyzdys“, kuriame teigia, kad kiekviena motina „turi begalinės galios ir atsveria kitų prastą pavyzdį. Tegu tai įkvepia norą ir drąsą auklėti save“.

Koks šios knygos turinys? Jis gana naujoviškas, nes tuo metu mažai kas taip drąsiai rašė apie šeimą ir vaikų auklėjimą. Turinys sinchroniškai sudėliotas: vaiko gimtis, motinos vaidmuo, tėvo reikšmė, kūdikiui būtini dalykai, tvarka namuose, aplinkos daiktų įtaka.

Didžiausia knygos dalis skiriama dvasinėms vertybėms: Dievui, mokslui, tradicijoms, tėvynės meilei, galimybėms bei kitiems auklėjime dalyvaujantiems veiksniams.

Marija Pečkauskaitė atveria ir tokias vertybes kaip pykčio slopinimas ar visiškas jo nebuvimas, ateities tikslų kėlimas šeimai, mokslo galia ir svarba jaunimui, taip pat neabejingumas savo šalies likimui.

Nuo 1909 m. Marija Pečkauskaitė vadovavo Marijampolės mergaičių gimnazijai, dėstė Kauno universitete, kur ją palaikė moksleiviai, vadovybė ir vertino kaip gabią, talentingą mokytoją. Ji buvo laikoma ir iki mūsų dienų išliko idealistinės etikos pradininke.

Dvasingumo ugdymą autorė laikė svarbiausiu dalyku. Nenuginčijama tiesa, kad per dvasingumą ateina tikrasis gyvenimo pažinimas, jis padeda žmogui bręsti; dvasingumas, anot autorės, yra raktas į kito širdį. Ji atmetė kartų susvetimėjimą ir materialistinę pasaulėžiūrą.

Mintyse kūrėja brandino troškimą parašyti ne vien pradžiamokslį, bet ir veikalą, apimantį visą auklėtojų elgesio sistemą. Ypač šiandien, sunkiu laikotarpiu, kai pasaulis nusigręžia nuo senųjų vertybių, galėtume semtis tvirtumo iš Šatrijos Raganos kūrybos, Vydūno, J. Basanavičiaus, V. Mačernio poezijos, A. Maceinos, V. Žemaičio, B. Būtėno, Č. Kalendos ekologinės filosofijos.

Gaila, tačiau „Motina – auklėtoja“ šiandien nepelnytai primiršta ir mažai skaitoma. O juk knyga nepraradusi vertės – labai paprastais žodžiais ji aiškina, kas yra vaikas, kodėl jis ateina į pasaulį ir ko jį reikėtų mokyti.

Joje apibrėžiamas gimties tikslas ir prasmė, aptariami fiziniai ir dvasiniai dalykai, kuriuos būtina atskleisti auginant, puoselėjant ir globojant vaiką.

Knyga – tai gimimas, augimas, brendimas. Kryptingai einama link dvasios ugdymo, kuris autorei išlieka amžinas ir kertinis. Skaitant pastebima, kad tai ne vien didaktiniai teiginiai – Šatrijos Ragana savo gyvenimu parodė daugybę mažų stebuklų. Ji vertino artimųjų ir silpnesniųjų pagalbą, draugystę, o globodama našlaičius visiškai jiems atsidavė, nieko negailėdama jų laimei.

1915 m., susirgus motinai, Marija išskubėjo į Židikus ir už gautą honorarą įkūrė pirmąją Lietuvoje beglobiams skirtą ligoninę, kuri buvo „lyg šiaudas vargšams atsispirti“. Ligoninėje veikė įvairūs kultūriniai rateliai. Be kitos labdaringos ir visuomeninės veiklos, M. Pečkauskaitė vertė užsienio pedagogų veikalus ir platino juos per „Žinijos“ valdybą.

Vėliau „Žinijos“ valdyba, padedama Juozo Tumo-Vaižganto, išleido visą Marijos Pečkauskaitės kūrybą.

Grįžtant prie knygos – teko skaityti įvairiuose šaltiniuose išsibarsčiusius „Motinos – auklėtojos“ tekstus. Vertingiausios ir unikaliausios knygos dalys – tos, kuriose kalbama apie pačią motiną ir jos santykį su vyru bei vaikais. Motina čia ne idealizuojama, o vaizduojama gyva, jautri, subtili, suteikianti vaikams laisvės tobulėti ir augti.

M. Pečkauskaitės vaizduojamai motinai nebūdingas statiškumas ar veidmainystė. Kiekviena mama žino, kas jos vaikui geriausia. Tačiau pati motina turi būti stipri, ištverminga, nepasiduodanti liūdesiui ir tikinti.

Kelios citatos pabaigai:
„Motina turi stumti lauk savo nervingumą, kiek įmanoma išlikti rami. Tada ir vaikai bus ramūs, skaitys, žais, bus stabilūs. Auklėjimas reikalauja kantrybės, sutelktumo ir nuoseklaus ėjimo pirmyn.“

M. Pečkauskaitės motinai nebūdinga pasitelkti svetimųjų pagalbą ar paklusti pašalinei nuomonei, nes ji valdinga ir pati žino, kaip teisingai elgtis. Ne veltui autorė rašo:
„Visokiausios bobutės atgyvenusių patarimų kupinomis burnomis varo į neviltį.“

„Auklėjime turi būti reiklumas – be jo niekas nejuda iš vietos. Vaikas negali ištyžti, sugriūti, tačiau naudoti pyktį ar šiurkštumą auklėjant – nevalia.“

„Kūdikis – abiejų tėvų kūrinys. Tėvas ne ką mažiau svarbus: jis motinos pagalbininkas, patarėjas, saugotojas. Nuo kalbos prasideda žmogaus gyvenimas. Žodis, kurį girdi kūdikis, jam svarbiausias.“

Autorė gražiai pasisako apie kalbą, teigdama, kad ji „yra vyriausia ir svarbiausia tautybės žymė“. Ji ragina: „Nebūkite nuožmios ir negailestingos. Vaikui nusikaltus, nepulkite jo kaip neprietelės.“ Pataria suvaldyti susierzinimą, neleisti vaikui matyti rūškaus veido ir tarsi prašo: „Padrąsinkite, negąsdinkite, pagirkite, nusidžiaukite.“

Tiek kūryboje, tiek auklėjime Šatrijos Raganai svarbiausia išlieka artimo meilė ir pagarba aplinkai. Ji ragina nuo mažens ugdyti vaiko meilę tam, kas jį supa: šalies istorijai, pasakoms, dainoms, papročiams – tegu tai tampa „sielos dalimi“. Tai ir yra Pečkauskaitės aprašyta meilė tėvynei, kuri jos kūryboje nėra politizuota, veikiau – universali.

Šatrijos Ragana neatmeta ir platesnio pasaulio suvokimo: ji ragina mokytis užsienio kalbų, pažinti kitas tautas ir jas gerbti.

Knygoje dėstomos tiesos – tikra panacėja ateities kartoms. Galima manyti, kad ši knyga dar neatrasta, nes mumyse per mažai tos išminties, kuria degė pati rašytoja.

„Motina – auklėtoja“ – didžiulis deimantas. Ji galėtų padėti įveikti pilką dabartį: nepasenusi, nenublankusi, vis dar aktuali. Kyla mintis, kad kiekviena pradinių klasių mokytoja galėtų turėti šią knygą ant savo stalo kaip pagalbinę literatūrą, o jos ištraukas ar pačią knygą, papuoštą gražiomis nuotraukomis, ligoninės galėtų dovanoti ką tik pagimdžiusioms moterims.

Artimesnių laikų autoriai yra išleidę panašaus pobūdžio knygų („Motina ir vaikas“, 1958; „Vaikas auga“, 1962; „Kūdikio užrašai“, 2004 ir kt.), tačiau daugelis jų net nežinojo apie šios knygos egzistavimą. Nė viena neprilygsta Šatrijos Raganos „Motinai – auklėtojai“ – tas paprastumas užburia ir sužavi.

Lieka neaišku, kaip ši knyga vertinama šiandien – ar ji apskritai skaitoma? Ištyrus būtent šios knygos skaitymo statistiką, rezultatai stebina: per dešimtmetį ji nė karto neatversta. Dar tiek laiko praeis, kol kažkam taps tikru atradimu.

1990 m., rašytojos jubiliejaus-parodos iškilmių išvakarėse, buvo užsiminta apie pradėtą beatifikacijos bylą, išvardyti jos nuopelnai ugdymui, įvertinti darbai ir raštai, ketinta Šatrijos Raganą paskelbti palaimintąja. Tačiau sumanymas nugulė archyvuose – tris dešimtmečius apie tai niekas neberašė ir šiandien neberašo.


© Alicija Valentukevičiūtė, 2017.