Motina - auklėtoja

Knyga „Motina - auklėtoja“ („Motyna auklėtoja“) parašyta [1926] m., palankiu metu skaitančiai visuomenei susidomėjus ir vėl atradus pedagogikos mokslą. Tuo metu, kai pažangūs studentai vienas nuo kito neatsilikdami gvildeno vokiečių pedagogo-teologo F. W. Forster’io (1969-1956), esteto profesoriaus G. Zaiček’o, meno pasaulį suvirpinusio iškiliojo mistiko, dailės filosofo, etiko didakto A. Berklin’o (1827-1901) kūrybą.

Tikriausiai, Marija Pečkauskaitė atvykusi studijuoti į Ciurichą, klausėsi Matthias’o, Fasbindert’o ir Kuor’o paskaitų? Iš to ir gimė ši knyga? O gal tai jos motinos gyvenimo patirtis užrašyta Marijos?

Marija uoliai studijuodama, atostogų į gimtuosius namus Užventyje grįždavo tik trumpam, tikriausiai bijodama politinių vėjų.

Studijuodama M. Pečkauskaitė matė tikrą situaciją, sekė, tyrė ko trūksta Lietuvos vaikams. Lietuvių švietimo istorijoje, ji pirmoji užsiminė apie motinų psichologiją, ir pirmoji ėmėsi minties „koks sunkus darbas būti motina“.

Įdomu tai, kad autorė savo vaikų neturėdama, gvildeno vaikų gimimo, augimo, dorumo problemas, kurios jai, kaip mokytojai, buvo bene artimiausios ir svarbiausios. Ji iškėlė vaiko širdies ir dvasingumo reikšmę. Apie tai rašė „Lietuvos mokykloje“ ir kitur.

Filosofė, nes Šatrijos Raganą galima drąsiai taip vadinti, buvo įsitikinusi, kad būtent per dorovės prizmę galima "išsaugoti šeimą, o nuo šeimos ir ateina mokykla, nuo mokyklos prasideda visas gyvenimas, bet pirmiausiai mama ir šeima".

Kaip ji sukūrė šią knygą? Ilgus metus Šatrijos Ragana rinko auksines ugdymo mintis, jas pasižymėdavo savo juodraštyje ar dienoraščiuose. Taip pamažu išdėstant pamatinius polius ir gimė pirmieji puslapiai.

Savo bičiuliui Povilui Višinskiui, entuziastingai palaikiusiam šios nepaprastos knygos išleidimą, Pečkauskaitė užsiminė, kad pedagogika yra jos pašaukimas.

Pirma „Motina - auklėtoja“ pasirodė keliomis, trumpomis ištraukomis, laikinojoje sostinėje leidžiamame žurnale, skirtame „skaityti modernioms namų šeimininkėms“, tačiau dėmesio nesulaukė.

Pirmasis kreipinys - motinoms. Knygoje ištisas mokslas visiems norintiems suvokti motinos reikšmingumą, motinystės tikslus. Galima sakyti, tai parankinė knyga švietėjams, auklėtojams.

Pati M. Pečkauskaitė daug laiko praleisdavo su ištikimiausiais savo mokiniais - giminaičių vaikais. Stebėdama juos visada globėjiškai patardavo, dalindavosi išmintimi, tuo kuo gyveno pati. Kalbėjosi su jų tėvais.

Vėliau asmeninį požiūrį ir patyrimą ji ir išdėstė knygos skyriuje „Motinų geras pavyzdys“, kur sako, kad kiekviena mūsų motina „turi begalinės galios ir atsveria kitų prastą pavyzdį. Tegu tai įkvepia norą ir drąsą auklėti save“.

Koks šios knygos turinys? Turinys gana naujoviškas, nes tuo metu mažai kas taip drąsiai rašė. Sinchroniškai sustatyta į vietas: vaiko gimtis, motinos vaidmuo, tėvo reikšmė, kūdikiui būtini dalykai, tvarka namuose, aplinkos daiktai.

Kitas knygos skyrius, kuriame skiriama didžiausia vieta - tai dvasinės vertybės, Dievas, mokslas, tradicijos, tėvynės meilė, galimybės, kiti auklėjime dalyvaujantys reiškiniai.

Marija Pečkauskaitė atveria ir tokias vertybes: pykčio slopinimas, jo visiškas nebuvimas, ateities tikslų kėlimas šeimai, mokslų galia ir svarbą jaunimui, be jokios abejonės savo šalies likimas ir neabejingumas jam.

Nuo 1909 m. Marija Pečkauskaitė vadovavo Marijampolės mergaičių gimnazijai, dėstė Kauno universitete, kur ją palaikė moksleivija, vadovybė ir vertino kaip gabią, talentingą mokytoją. Ji buvo laikoma, ir iki mūsų dienų išliko, -  idealistinės etikos pradininke.

Dvasingumo ugdymą ji suprato kaip aktualiausią dalyką. Nenuginčijama tiesa, su kuria turėtume sutikti, kad per dvasingumą ateina tikrasis gyvenimo pažinimas, jis padeda bręsti; dvasingumas, anot autorės, yra raktas į kito širdį. Ji atmeta kartų susvetimėjimą, materialistinę pasaulėjautą.

Mintyse kūrėja brandino gilų troškimą parašyti ne vien pradžiamokslį, bet ir veikalą apimantį visą auklėtojų elgesį. Ypač šiuo sunkiu visiems metu, kai pasaulis kratosi senųjų vertybių, galėtume remtis tvirtumo, semtis būtent iš Šatrijos Raganos kūrybos, Vydūno, J. Basanavičiaus, V. Mačernio poezijos, A. Maceinos, V. Žemaičio, B. Būtėno, Č. Kalendos ekologinės filosofijos.

Gaila, bet „Motina - auklėtoja“ nepelnytai užmiršta knyga, mažai skaitoma. O knyga nepraradusi vertės, nes ji labai paprastais žodžiais aiškina kas yra vaikas, ko jis atėjo į mūsų pasaulį ir ko reiktų jį mokyti.

Pažymėta ir koks gimties tikslas, prasmė; kokie fiziniai ir dvasiniai dalykai turi būti atskleisti auginant, puoselėjant, globojant.

Knyga tai - gimimas, augimas, brendimas. Taip pat kryptingai einama link dvasios ugdymo, jis autorei išlieka amžinas, kertinis. Skaitant pastebėta, kad tai ne vien didaktiniai sakiniai, nes Šatrijos Ragana, prasmingai savo gyvenimo keliu eidama ir mokydama, parodė daug mažų stebuklų. Būtent ji vertino artimų, silpnesnių pagalbą, draugystę, o globodama našlaičius, jiems visiškai atsidavė, jų laimei nieko negailėdama.

1915 m. susirgusios motinos prižiūrėti į Židikus išskubėjusi, už gautą honorarą Marija įkūrė pirmą Lietuvoje beglobiams skirtą ligoninę, kuri buvo "lyg koks šiaudas vargšams atsispirti". Ligoninėje veikė įvairūs kultūriniai rateliai. Be kitos labdaringos ir visuomeninės veiklos, M. Pečkauskaitė vertė užsienio pedagogų veikalus, platino juos per „Žinijos“ valdybą.

Vėliau „Žinijos“ valdyba, padedama Juozo Tumo-Vaižganto, išleis visą Marijos Pečkauskaitės kūrybą.

Bet grįžtant prie knygos, teko skaityti įvairiuose šaltiniuose išsibarsiučius „Motinos - auklėtojos“ tekstus. Vertingiausios ir unikaliausios šios knygos dalys būtent tos, kuriose kalbama apie pačią motiną ir jos santykį su vyru ir vaikais. Motina knygoje ne kiek sudvasinama ar iškeliama, kiek gyva, jautri, subtili, daug laisvės duodanti savo vaikams, nes ji leidžia jiems tobulėti, kilti.

M. Pečkauskaitės pavaizduotai  motinai nebūdingas statiškumas, veidmainystė. Kiekviena mama žino kas jos vaikui geriausia. O pati motina turi būti stipri, ištverminga, nepasiduodanti liūdesiui, tikinti.

Kelios citatos pabaigai: "motina turi stumti lauk savo nervingumą, kiek įmanoma išlikti rami. Tada ir vaikai bus ramūs, skaitys, žais, bus stabilūs. Auklėjimas reikalauja kantrybės, sutelktumo, nuoseklaus ėjimo pirmyn."

M. Pečkauskaitės motinai  nebūdinga pasitelkti pagalbą, ji nepaklūsta svetimai nuomonei, nes ji valdinga ir viena žino kaip teisingai elgtis. Neveltui M. Pečkauskaitė rašo: „Visokiausios bobutės atgyvenusių patarimų kupinomis burnomis varo į neviltį“.

"Auklėjime turi būti reiklumas, be reiklumo ne iš vietos, o vaikas negali ištyžti, sugriūti, tačiau naudoti pyktį auklėjant, šiurkštumą - nevalia.

"Kūdikis tai abiejų tėvų kūrinys, tėvas ne ką mažiau svarbus, jis pakeičia motiną, jis motinos pagalbininkas, patarėjas, saugotojas. Nuo kalbos prasideda žmogaus gyvenimas. Žodis kurį girdi kūdikis jam svarbiausias".

Autorė gražiai pasisako apie kalbą, kalba „yra vyriausia ir svarbiausia tautybės žymė“. „Nebūkite nuožmios ir negailestingos. Vaikui kuo nusikaltus, nepulkite jo, kaip neprieteliai“. Ji pataria išlaikyti susierzinimą, neleisti vaikui matyti rūškano veido, ir kūrėja tarsi prašo: „padrąsinkite, negąsdinkite, pagirkite, nusidžiaugkite“.

Tiek kūryboje, tiek ir auklėjime Šatrijos Raganai išlieka svarbi artimo meilė, pagarba aplinkai. Reikia rūpintis, pataria, kad vaikas iš pat mažens mylėtų kas aplink jį: šalies istoriją, pasakas, dainas, papročius. Tegu jam tai bus „sielos dalelė“. Tai ir yra Pečkauskaitės aprašyta meilė tėvynei, nors galima manyti, jog tai daugiau globalus reiškinys, nes tėvynės meilė jos kūryboje nė kiek nepolitizuota.

Šatrijos Ragana jokiu būdu neatmeta platesnio suvokimo, kad reiktų mokytis užsienio kalbų, suprasti kitas tautas, jas gerbti.

Knygoje dėstomos tiesos - panacėja ateities kartoms. Galima įtarti, kad ši knyga dar neatrasta, nes mumyse mažoka tos išminties, kuria degė rašytoja.

„Motina - auklėtoja“ - didžiulis deimantas. Ji padėtų įveikti pilką dabartį, nė kiek nepasenusi ar nublankusi, vis dar aktuali. Kilo mintis, jog kiekviena pradinių klasių mokytoja galėtų šią knygą turėti ant savo stalo, kaip pagalbinę literatūrą; o knygos ištraukas ar pačią knygą, padabintą gražiomis nuotraukomis, ką tik pagimdžiusioms moterims galėtų dovanoti ligoninės.

Mums artesnių laikų autoriai yra išleidę panašaus pobūdžio knygas („Motina ir vaikas“ 1958; „Vaikas auga“ 1962; „Kūdikio užrašai“ 2004; kitų dėl gausos nė neišvardinsi); minėtų knygų autoriai, nežinojo apie šios knygos egzistavimą. Nė viena jų neprilygsta Šatrijos Raganos „Motinai - auklėtojai“ - tas paprastumas sužavi ir užburia.

Lieka neaišku kaip knyga vertinama, ar tikrai skaitoma? Ištyrusi būtent minėtosios knygos skaitymo istoriją, statistika gerokai nustebino. Per dešimtmetį nė karto neatversta! Dar tiek prabėgs iki kažkam taps tikru atradimu.

1990 m. rašytojos jubiliejaus-parodos iškilmių išvakarėse, buvo užsiminta apie užvestą beatifikacijos bylą, išvardinti nesuskaičiuojami nuopelnai ugdymui, įvertinti darbai ir raštai bei ketinta Šatrijos Raganą paskelbti palaimintąja. Sumanymas užkrito archyvuose, tris dešimtmečius niekas apie tai nerašė ir dabar nerašo...