Knygos
Romanai (1917)
Poezija (615)
Pjesės (35)
Vaikams (138)
Kitos (905)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 20 (6)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter





Motina - auklėtoja

Motina - auklėtoja Prieš pradedant recenziją, prisipažinsiu, kad [1926] m. knygos viršelis yra juodos spalvos stačiakampis be jokių užrašų ir norėdama pabrėžti spalvas, pasiskolinau 1998 m. antrojo leidimo viršelį. Taigi, knyga „Motina - auklėtoja“ („Motyna auklėtoja“) parašyta [1926] m., palankiu metu skaitančiai visuomenei susidomėjus ir vėl atradus pedagogikos slėpinius. Pažangūs studentai vienas nuo kito neatsilikdami gvildeno vokiečių pedagogo-teologo F. W. Forster’io (1969-1956), esteto profesoriaus G. Zaiček’o, meno pasaulį suvirpinusio iškiliojo mistiko, dailės filosofo, etiko didakto A. Berklin’o (1827-1901) kūrybą. Tikriausiai, Marija Pečkauskaitė atvykusi studijuoti į Ciurichą, klausėsi Matthias’o, Fasbindert’o ir Kuor’o paskaitų. Uoliai studijuodama, atostogų į gimtuosius namus Užventyje grįždavusi trumpam, M. Pečkauskaitė matė situaciją, sekė, tyrė ko trūksta Lietuvos ir jos apylinkių vaikams. Ji pirmoji lietuvių švietimo istorijoje užsiminė apie motinų psichologiją, „koks sunkus darbas būti motina“, įdomu tai, kad pati autorė niekada neištekėjo, savo vaikų neturėjo, bet šios problemos jai buvo bene artimiausios, svarbios. Ji iškėlė vaiko širdies ir dvasingumo reikšmę, kurį laiką rašė apie tai „Lietuvos mokykloje“. Filosofė, nes Šatrijos Raganą galima vadinti ir taip, per dorovės prizmę norėjo suburti visų pirma šeimą - tą mažiausią salelę, paskui mokyklą, ir pagaliau aukštąjį mokslą. Autorė ilgus metus rinko mintis, jas pasižymėdavo juodraštyje, dienoraštyje, net laiškuose Sofijai Pečkauskaitei išdėstydavo pradėtas, ar senesnes pastabas apie būsimą knygą. Rašė ištikimam savo draugui Povilui Višinskiui, entuziastingai palaikiusiam šios nepaprastos knygos išleidimą. Pirma „Motina - auklėtoja“ pasirodė keliomis, trumpomis ištraukomis laikinojoje sostinėje leidžiamame žurnale, skirtame „skaityti modernioms namų šeimininkėms“. Pirmasis kreipinys - motinoms. Atskleidžiamas ištisas mokslas ne vien joms, jis skiriamas visiems norintiems išmokti suprasti save, aplinką, gyventi geriau, tauriau, jautriau. Tai parankinė švietėjų, auklėtojų-mokytojų knyga. M. Pečkauskaitė daug brangaus laiko mielai praleisdavo su ištikimais mokiniais, giminaičių vaikais. Stebėdama juos visada gailestingai, globėjiškai patardavo, dalindavosi išmintimi ir problemomis su tėvais, mokytojais. Vėliau asmeninį požiūrį, patyrimą ji ir išdėstė knygoje. „Motinų geras pavyzdys“, sako, „turi begalinės galios ir atsveria kitų prastą pavyzdį. Tegu tai įkvepia norą ir drąsą auklėti save“.

Koks tas šios nepaprastos knygos turinys? Daug nesiplėsdama paminėsiu, kad turinys to meto tokio tipo knygoms kiek naujoviškas. Kaip minėjau, jame atskleidžiama kas pačios autorės buvo skaityta, rinkta, sudėta. Sinchroniškai sustatoma į vietas: vaiko gimtis, motinos vaidmuo, tėvo reikšmė, kūdikiui būtini dalykai, tvarka namuose, daiktai. Kitas planas, skiriama didžiausia vieta: dvasinės vertybės, Dievas, mokslas, tradicijos, Tėvynės meilė, galimybės, kiti auklėjime dalyvaujantys reiškiniai. Marija Pečkauskaitė atveria tokias dorines vertybes: pykčio slopinimas ir jo visiškas nebuvimas, ateities tikslų kėlimas, mokslų galia ir svarba, be jokios abejonės meilė Tėvynei. M. Pečkauskaitė mini, kad būti pavyzdžiu reikia ne vien dėl vaikų, bet ir dėl gyvenimo prasmės.

1909 m. Marija Pečkauskaitė vadovavo Marijampolės mergaičių gimnazijai, dėstė Kauno universitete, kur ją palaikė moksleivija, vadovybė ir vertino kaip gabią, talentingą mokytoją. Ji buvo laikoma ir iki mūsų dienų išliko -  idealistinės etikos pradininke. Dvasingumo ugdymą suprato kaip aktualiausią dalyką. Nenuginčijama tiesa, su kuria turime sutikti, kad per dvasingumą ateina pažinimas, jis padeda spręsti gyvenimo problemas, dvasingumas yra raktas į kito širdį. Ji atmeta kartų susvetimėjimą, materialistinę pasaulėjautą. Mintyse kūrėja brandino gilų troškimą parašyti pradžiamokslį arba bent jau brošiūrą ne vien apie vaikų auklėjimą, apimančią auklėtojų elgesį, naują, teigiamą, realų vaidmenį kuriant, brandinant, auklėjant žmogų. Tačiau tai ką sukūrė yra daug daugiau nei šiaip mokomojo turinio medžiaga. Ypač šiuo sunkiu mums visiems metu, kai pasaulis kratosi senųjų vertybių, galėtume remtis Šatrijos Ragana, o taip pat ir Vydūnu, J. Basanavičiumi, V. Mačerniu, A. Maceina, V. Žemaičiu...  „Motina - auklėtoja“ nepelnytai užmiršta, mažai teskaitoma. Naujai susidomėjusi sava mokslo sritimi, kelis kartus ją perskaičiau. Net kilo idėjų! Didiems amerikietiškojo S. Spoko arba M. Montesori gerbėjams reiktų kreipti mintis būtent į Marijos Pečkauskaitės veikalus. Gaila, bet studijų laikais pasigedau Šatrijos Raganos ir išsamesnių studijų ta tema. O juk mūsų auklėjimo istorija turi tokią iškilią asmenybę į kurią būtina lygiuotis, ja sekti! Dažniausiai pasikliaujama užsienio autorių nuomone, nusirašoma nuo sovietinių vadovėlių, neieškoma. Džiaugiuosi, jog „Motina - auklėtoja“ - įkvėpimo kupinas kūrinys. Man atrodo, mintys vertos kelioliokos metų studijų. Knygoje paaiškinama kas yra vaikas, ko jis atėjo į mūsų pasaulį ir ko reikia jį mokyti. Koks tikslas, prasmė, kokie fiziniai ir dvasiniai dalykai turi būti atskleisti auginant, puoselėjant, globojant kūdikį. Knygą sudaro tam tikras eiliškumas: gimimas, augimas, brendimas. Kryptingai einama link dvasios ugdymo, jis autorei išlieka amžinas, kertinis. Tai ne vien didaktiniai sakiniai, Šatrijos Ragana prasmingai savo gyvenimo keliu eidama parodė daug mažų stebuklų. Būtent ji vertino artimų, silpnesnių žmonių pagalbą, draugystę, globodama juos visiškai atsidavė jų laimei. 1915 m. susirgusios motinos prižiūrėti į Židikus skubėjusi, už gautą honorarą Marija įkūrė pirmą Lietuvoje beglobiams skirtą ligoninę, kuri gali būti ir tie kas tai prisimena, tapo lyg koks šiaudas į geresnį gyvenimą. Ligoninėje veikė įvairūs kultūriniai rateliai. Be kitos labdaringos ir visuomeninės vertė užsienio pedagogų veikalus į lietuvių kalbą ir platino juos per „Žinijos“ valdybą. Vėliau „Žinijos“ valdyba, padedama Juozo Tumo-Vaižganto ir išleis Marijos Pečkauskaitės kūrybą. Bet sugrįžkim prie knygos, man teko skaityti įvairiuose šaltiniuose išsibarsiučius „Motina - auklėtojos“ tekstus, kitas, mažiau žinomas autorės kūrybos kibirkštėles. Vienok, vertingiausios ir unikaliausios šios knygos dalys ir vietos, būtent tos, kuriose kalbama apie pačią motiną ir, nuostabu, nes iki tol nebuvo nė vieno tam skirto, išsamaus veikalo. Nesiekiu atpasakoti turinio, bet paminėsiu kelis aspektus. Motina knygoje ne kiek sudvasinama ar iškeliama, kiek gyva, jautri, subtili ir daug laisvės duodanti savo vaikams, leidžia jiems tobulėti, kilti. Motinai neturi būti būdingas statiškumas, veidmainystė. Kiekviena mama žino kas jos vaikui geriausia Motina turi būti stipri, ištverminga, nepasiduodanti liūdesiui, tikinti. Pasitikėdama tuo kas rašoma, skaitau: motina turi stumti lauk savo nervingumą, kiek įmanoma išlikti rami. Tada ir vaikai bus ramūs, skaitys, žais, bus stabilūs. Auklėjimas reikalauja kantrybės, sutelktumo, nuoseklaus ėjimo pirmyn. M. Pečkauskaitės „motinoms“ nebūdinga pasitelkti pagalbą, jos nepaklūsta svetimai nuomonei, bet jos vienos žino kaip teisingai elgtis, galima sutikti su šiuo teiginiu, galima ir ne, bet jeigu kalbame apie idealią autorės aprašomą motiną, tada valio. „Visokiausios bobutės atgyvenusių patarimų kupinomis burnomis varo į neviltį“. Auklėjime turi būti reiklumas, rašoma, be reiklumo ne iš vietos, o vaikas negali ištyžti, sugriūti, tačiau naudoti pyktį auklėjant, šiurkštumą - nevalia. Kūdikis tai abiejų tėvų kūrinys, tėvas ne ką mažiau svarbus, jis pakeičia motiną, jis motinos pagalbininkas, patarėjas, saugotojas. Nuo kalbos prasideda žmogaus gyvenimas. Žodis kurį girdi kūdikis jam svarbiausias. Autorė pasisako apie kalbą, kalba „yra vyriausia ir svarbiausia tautybės žymė“. „Nebūkite nuožmios ir negailestingos. Vaikui kuo nusikaltus, nepulkite jo, kaip neprieteliai“. Ji pataria išlaikyti susierzinimą, neleisti vaikui matyti rūškano veido, kūrėja tarsi prašo: „padrąsinkite, negąsdinkite, pagirkite, nusidžiaugkite“. Tiek kūryboje, tiek ir auklėjime Šatrijos Raganai svarbi artimo meilė, pagarba savo aplinkai. Reikia rūpintis, pataria, kad vaikas iš pat mažens mylėtų kas aplink jį: šalies istoriją, pasakas, dainas, pasakas, papročius. Tegu jam tai bus „sielos dalelė“. Tai ir yra Pečkauskaitės aprašyta meilė Tėvynei, čia daugiau globalus reiškinys, nes Tėvynės meilė jos kūryboje nė kiek nepolitizuota. Šatrijos Ragana jokiu būdu neatmeta platesnio suvokimo, kad reikia mokytis ir svetimas kalbas, suprasti kitas tautas, jas gerbti. Knygoje dėstomos tiesos  - panacėja ateities kartoms. Galiu įtarti - knyga dar neatrasta, nes mumyse mažoka tos išminties kuria degė pati rašytoja ir jos aplinka. „Motina - auklėtoja“ - didžiulis deimantas. Ji padėtų įveikti dabartį, nė kiek nėra pasenusi ar nublankusi, vis dar aktuali. Kažkodėl kilo mintis, kad kiekviena pradinių klasių mokytoja ją turėtų turėti kaip pagalbinę literatūrą; knygos ištraukas ar pačią knygą, padabintą nostalgiškomis, vintažinėmis nuotraukomis, ką tik pagimdžiusioms moterims galėtų dovanoti ligoninės. Mums artesnių laikų autoriai yra išleidę panašaus pobūdžio knygas („Motina ir vaikas“ 1958; „Vaikas auga“ 1962; „Kūdikio užrašai“ 2004; kitų dėl gausos nė neišvardinsi) nežinojo apie šios knygos egzistavimą arba rašydami kreipė dėmesį į žymesnius autorius. Nė viena jų neprilygsta Šatrijos Raganos „Motinai - auklėtojai“ - tas paprastumas sužavi ir užburia.

   Lieka neaišku kaip knyga vertinama, ar skaitoma. Tikrai ne kaimo viduryje stūksančioje bibliotekoje, ištyrusi būtent minėtosios knygos skaitymo istoriją statistika gerokai nustebino. Per dešimtmetį nė karto neatversta! Dar tiek prabėgs kol šis veikalas kažkam taps tikru atradimu. 1990  m. nacionalinėje bibliotekoje rašytojos jubiliejaus-parodos iškilmių išvakarėse buvo užsiminta apie užvestą beatifikacijos bylą, išvardinti nesuskaičiuojami nuopelnai, įvertinti darbai i raštai, ketinta Šatrijos Raganą paskelbti palaimintąja. Sumanymas užkrito archyvuose, tris dešimtmečius niekas apie tai nerašė.
2017-03-31
 
Kita informacija
Recenzento
vertinimas:
Tema: Kitos
Leidykla: Presvika
Leidimo vieta: Vilnius
Leidimo metai: 1998
Puslapių: 157
Kodas: 9986-805-64-3
Daugiau informacijos »
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 0
 
Blogas komentaras Rodyti?
2017-05-05 06:36
Alicija_
galiu patikinti iš tikrųjų buvo sunkoka atriboti Š.R. biografiją nuo knygos, stačiai visa galva panirau:)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2017-04-29 22:43
Paulio volga
Knygos apžvalga apipinta biografiniais duomenimis. Ir taip stipriai ir taip tampriai, kad imu nebeatskirti rašytojos gyvenimo nuo knygos. Pasigendu citatų, sudominančių ir kokių nors labai išmintingų. Nors kiek padėsiančių pajusti knygos dvelkimą. Nors per atstumą, iš naujutėlaičių bibliotekos lentynų. Dar tebekvepiančių įgyvendintais projektais už ES pinigėlius. Taip ir reikia.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Knygų recenzijos

Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą