Moterys ir sraigės

Rūškaną besaulę žiemos dieną smagu skaityti Nijolės Raižytės romaną "Moterys ir sraigės" dailininko Romo Oranto viršeliu, menančiu saulėtą vasarą, ežero bangas, lelijas ir…sraiges. "Saulė, užmetusi savo geltonuosius tinklus, svaigino – atrodė, griūtum čia pat ant švelnesnių panemunės akmenėlių ir žiūrėtum žiūrėtum į mėlyną tolį: į nežinomybę," – pasakoja pagrindinė herojė Milda. Ir nors autorė kalba apie skaudžius dalykus: skurdą, mylimųjų išdavystes, lietuvių savižudybes, vienos herojės mirtį, skaitytojo nepalieka geltoni saulės tinklai, ežero vanduo, miško kvapai, teigiantys gyvenimo grožį. Sakiniai, kuriais autorė aprašo gamtos burtus, vieni geriausių knygoje.

Pagrindinės knygos veikėjos – trys moterys: Milda, Amalija ir Vakarė, dvi bibliotekininkės ir lituanistė. N.Raižytės herojės nerymo prie sergančių vaikų lovelių, neskuta virtuvėje bulvių, nesvarsto, kaip įtikti vyrams. Herojės, kurioms per keturiasdešimt, jaunos sielos, laisvos, jos flirtuoja, myli, bet neprisiriša prie vieno vyro. Moterys ieško laimės ir suranda ją mene. Štai dejuojanti dėl skurdo Amalija, netekusi darbo bibliotekoje, įsidarbina laidotuvių biure ir netikėtai tampa rašytoja – sukuria knygą apie savižudžius. Ryškus kontrastas – amžinai susiraukusi bibliotekininkė ir laiminga rašytoja kūrybos vakare: "Amalija jautėsi drąsiai, pakiliai, tarytum būtų su sparnais, mačiau, kad jos siela skrenda, sukasi, džiaugiasi, juokiasi: ak, kaip gera gyventi, kaip smagu skęsti paslaptingose dangaus gelmėse". Bibliotekininkė Milda, padovanojusi draugams pačios tapytus paveikslus, kupinus saulės ir džiaugsmo, pasijunta jauna ir laiminga. Ji pamiršta vyro išdavystę ir toli iškeliavusią dukrą.

Autorė veda savo herojes per netektis ir išdavystes. Meilė, kuriai romane skirtas pagrindinis vaidmuo, skaudžiai žeidžia, bet moterys nepasiduoda. Štai kaip Amalija smerkia jauną moterį, kuri išėjo iš gyvenimo nepakėlusi vyro neištikimybės: "Nusižudė ne dėl skurdo, neišgydomo vėžio, nepakeliamų skausmų, bet dėl kažkokio suskio tešliaus". Beje, daugelis vyrų piešiami ironiškai. Milda nesupranta, už ką Vakarė myli Luką: "Lukas man panašus į idiotą, nesurezgantį nė vieno protingo sakinio. Kiek pamenu, visada sėdėdavo šlykščiai išsiskėtęs ir krapštydavo nosį…". Vėliau Lukas šiek tiek reabilituojamas, paaiškėja, kad jis skaito Vakarės poeziją. Dėl tokio Luko Vakarė atstumia švelnų, dailų vaikiną, nešantį jai gėles, o gėlių puokštę sugrūda į šiukšlių dėžę… Kaip nepanašu į tradicinės moters reakciją. N.Raižytės moterys pačios renkasi mylimuosius. Poetė Vakarė trokšta valdyti Luką: "geriausiai jaučiuosi tada, kai Lukas nenori manęs matyti, kai sako, jog nemyli. O aš vis tiek jį priverčiu ateiti, priverčiu mylėti mane. Žinok, tai nuostabus jausmas, tada pasijuntu tokia stipri, galinga, tikra valdovė".

Nešama pražūtingos aistros, Vakarė kuria eilėraščius ir tapo paveikslus. Ironiška, kad Vakarės eilėraščių knyga išperkama todėl, kad mieste pasklido gandas, jog ji esanti kritiko Ciklopo meilužė.

N.Raižytės romanas skaitomas lengvai, nors siužetas trūkinėjantis. Jau, atrodo, sudomina suregzta intriga – gražuolės Mildos vyras, mokyklos direktorius, kaltinamas pedofilija, nes norėjo suvedžioti mokinę; Milda seka vyrą, įtarinėja, kad jis žavisi paauglėmis, - bet tos temos autorė neplėtoja, jai svarbiau herojų jausmai, mintys.

Prozininkė gerbia skaitytoją, jos sakiniai lengvi, grakštūs, patraukia subtilia ironija, žaviu pašmaikštavimu, savitu, moterišku požiūriu į daugelį dalykų. Dažnai su humoru piešiami moterų tarpusavio santykiai, jei draugystę nustelbia pavydas. "Kai išėjo Vakarės eilių rinkinėlis, aš pasiutau. Knygelę suplėšiau į skutelius, o laikraštį, kur buvo publikuoti jos eilėraščiai, tyčia įtiesiau į šiukšlių kibirą", – pasakojo Milda. Tiesa, vėliau ji susižavi Vakarės poezija ir paveikslais. N.Raižytės herojės teigia, kad gyvenimas gražus, negandos pakeliamos, tik reikia nepasiduoti. "Pralinksmėk, nusijuok, padaryk kokią beprotybę. Mesk šį darbą, suvedžiok kokį nevykėlį, išvažiuok į užsienį", – patarinėja liūdinčiai Amalijai Vakarė. Autorė ragina moteris, kad išsiveržtų iš sraigės kiauto, kad būtų drąsios ir savitos.