Moterys ir sraigės

Pradėsiu nuo pabaigos. Perskaičiau paskutinį knygos sakinį ir net pasimečiau. Ką ten pasimečiau - pasipiktinau. Kaip galima taip baigti knygą, jūs man paaiškinkite. O kur prasmė? Ar aš kažką praleidau? Atrodo lyg autorė, berašydama knygą, pamiršo apie ką rašo. Ir staiga susiprotėjo, kad reikia baigti. O tai ne haiku, ne trys eilutės ir septyniolika skiemenų - ir nei vieno daugiau. Tai proza, romanas. Jokių apribojimų formai. Tikrai jau. Galėjo parašyti daugiau. Ar mažiau.

O buvo taip... Pradžia - visai pakenčiama. Netgi, sakyčiau, nemažai žadanti. O gavos viskas kaip su rinkiminiais pažadais. Šnipštas.

Pastaruoju metu įpratau lyginti skaitomas knygas. Šita - vietomis pasirodė įtakota Milano Kunderos „Nepakeliamos būties lengvybės”. Net sunku tiksliai paaiškinti dėl ko. Gal dėl abiejų knygų pagrindinių herojų neįsisąmonintų paranojų? O gal jei kas čia serga paranoja, tai tik aš? Nesiginčysiu.

Abiejose knygose aprašomi žmonų-vyrų-meilužių santykiai, bet tai juk ne rodiklis. Dabar šia tema postringauja vos ne kas antras save gerbiantis rašytojas. Matyt - aktualu.

Taigi. Knyga iš tikrųjų - vidutiniška. Viena įdomesnių, mano manymu, minčių - nutapytas sutraiškyto sraigės  namelio paveiklas - taip ir lieka deramai neišplėtota. O galima būtų. Šmėkčiojanti Vakarės dvasia - greičiau apgailėtinai juokinga nei intriguojanti. Padrikai išmėtyti siužeto siūlai niekaip nesileidžia panaudojami padoresniam rankdarbiui. Jei ir gavos megztinis, tai toks... skylėtas. Lyg kandžių apdorotas.

Pagalvojau, kad nelabai gražu būtų iš mano pusės knygą visiškai suvaryti į šuns dienas. Todėl pabaigai - viena įžvalga, kuri atkreipė mano dėmesį.

Tąsyk, Ričardui išėjus, staiga pajutau, kad kažkas čia ne taip, ne taip, ir gana. Kas tas „ne taip” - kol kas nesupratau. Ilgai nejudėdama sėdėjau, ilgai galvojau ir pagaliau nusprendžiau, kad Ričardas - tai ne Jis, ne tas vyras, kokio man reikia...

Labai jau tas jausmas pažįstamas pasirodė - kai neįvyksta nieko blogo, tik tvinksteli jausmas paširdžiuose - jis ne Tas. Ir kaip žmogui paaiškinti, kad nei tu čia kalta, nei jis. Tai turbūt ir vadinama charakterių nesutapimu.

Oi. Nusigrybavau. Tai va. Ir knyga, žinokit. Ne ta.