Moterys ir sraigės

Ak, moterys, moterys!.. Per ilgus ir slogius šimtmečius su kuo tik būdavot lyginamos: su arogantiškomis katėmis ir pilkomis bažnyčios žiurkėmis, hurijomis ir furijomis, undinėmis ir menkėmis… O ar jūsų kas klausė, ar teiravosi, malonu būti gamtos dalimi ar ne?.. Dabartės, papūtus gaiviems feminizmo vėjams ir nykstant gyvūnų rūšims, lyginimų mažėja. Manyčiau, tuo vertėtų tik džiaugtis – jau netoli laikas, kai moteris bus tik moteris, ir niekas daugiau. Todėl visokie palyginimai su ropojančia ar striksinčia fauna turėtų būti iš anksto nuvertinti kaip senamadiški ir neglobalūs. (Ne išimtis ir skrajojanti fauna – sraigtasparniai, ereliai ir liberaldemokratai.)

Daug laiko praėjo, kol moteris įrodė, kad yra žmogus. Vairavo traktorius, kirto šachtose anglį, rovė kelmus ir nešė transparantus. Bet ir šiandien tebėra manančių, kad moteris – tik antroji žmogaus pusė. Tokiems, kurie mėgsta viską dalyti pusiau, nieko neįrodysi. Ir nereikia. Įrodymas, kaip faktas, šiandien nelabai ką reiškia – tą matome ir politiniame, ir visuomeniniame gyvenime. Padalijimai egzistuoja, ir jie prasmingi tol, kol stengiesi pažinti atidalintąją pusę.

Šiandien, kai kultūrinis gyvenimas nustumiamas į šoną ir valstybės akimis atrodo kaip marginalija (mūsų laimei – toleruotina), nebedaug išeina prozos kūrinių, kuriuose virtų ne aktualijos ir sensacijos, o slypėtų geliantis, aiškus ir nesudrumsčiamas būties negailestingumas. Akimirkos grožis. Neskubėjimas gyventi ir teisti. Laikmetis toks, kai reikalaujama daug. Iš rašytojo – taip pat. Ir kartu tai laikmetis, kai rašo visi, kas netingi, – paglosčiau Pegasui karčius, ir jau esu rašytojas. Daugiau naudos, kai išleki iš balno ar gauni spyrį. Aišku, kartais nuo to pasimaišo, užtatai kokios didingos vizijos atplaukia!.. Tiesą pasakius, visa tai, ką čia rašau, nelabai pritaikoma Nijolės Raižytės romanui "Moterys ir sraigės". Nei arklių ten, nei vizijų, kurios kyla iš balno išlėkus. Viskas literatūriškai gana padoru, viskas apibūdinama terminu "vidutiniška". Stilius, veikėjai, tematika, siužeto kreivės. Blogame (arba gerame) kūrinyje paprastai egzistuoja du teksto sluoksniai: paviršinis, jungiantis stilių, kalbos ir formos dalykus, ir gelminis – idėja, siužeto posūkiai, potekstė. Be to, gelminiame sluoksnyje beveik visada (net jei kūrinys komiškas ar žaismingas) slypi tragedija. Siaubas. Transcendentinė gėla (o gal – gėda). "Moterys ir sraigės" yra vienasluoksnis. Plokščias, be vertikalės ir be gelminio skerspjūvio. Skerspjūvį galima nebent išgalvoti – kartais geranoriški kritikai tą daro. Bet kritikai neturi būti nei geranoriški, nei pasižymintys lakia vaizduote. Jie privalo būti tiesiog objektyvūs. Šitą supranta ir pati autorė – romane veikiantį kritiką ji vadina Ciklopu. (Pagal mito taisykles neišvengiamai turės atsirasti Odisėjas ar į jį panašus, išdursiantis arogantiškam kritikui akį.) Sąmojinga. O gal baisu?.. Ne, nebaisu, nes viskas vyksta sąlygiškai.

Šiek tiek stebina sraigės, kaip įvaizdžio, pasirinkimas. (Juk net neakylam stebėtojui aišku, kad sraigė nėra labai mielas gyvūnėlis – slidi, gleivėta, ėda velniaižin ką.) Gal čia kokia paslėpta aliuzija į mitologinį mąstymą ir kolektyvinę pasąmonę?.. Archajinis glitumas, Didžioji Sraigė Motina ir panašiai… O gal nacionalinis lietuvio bruožas toks – tai ereliu plasnoti, tai pažeme šliaužioti?.. Kankinanti, amžina prieštarų kova… Labai stengiausi, bet kankinančių dvinarių opozicijų kovos šiame simbolyje neįžiūrėjau, ir gana. Frigidiška man ta sraigė, ir tiek. O Baudelaire’as, pavyzdžiui, lygino moteris su katėmis, Remarque’as – su tigrėmis…Gal tiesos čia ir nėra labai daug, betgi koks estetinis pasitenkinimas!.. Koks temperamentas!.. O kiek medžiagos semantinei analizei!..

Bet bala nematė tos estetikos. Ne ji išgelbės pasaulį.

Nors Raižytės pavaizduotos moterys nei į sraiges, nei į tigres nepanašios, o vyrai primena pingvinus, estetikos trūkumus atsveria toks, sakyčiau, humoras. Pagrindinė personažė sako (apie save): "Mes, bibliotekininkės, - nykybės, neįdomios personos (…) Kai kas mus apskritai norėtų nušluoti nuo žemės paviršiaus" (p.41). Labai įtaigi citata - iškart iškyla prieš akis žiaurūs runkelių augintojų ir kitų biudžetininkų veidai. Net paties premjero šešėlis šmėsteli. Kad bibliotekininkės iš tiesų yra gąsdinančios būtybės, parodo kitas sakinys. Personažės meilužis porina: "Kad tu apsiskaičiusi, aš žinau. Kartais mane tai labai gąsdina" (p.98). Reikėtų tik pasidžiaugti, kad k a r t a i s. Matyt, kada ne kada ir meilužis ką nors paskaito. Tada ir vyksta žodinė dvikova: jinai jam pokšt per galvą Senekos citata, jisai – sakiniu iš kriminalinės kronikos. Gaila, bet romane to nematome. O būtų visai gražu.

Ir dar toks nebe juoką, o nusiminimą sukėlęs sakinys: "(…) moteris, ilgai gyvenusi be meilės, būna puiki žmona" (p.88). Man visada atrodė, kad gyvenus be meilės nebelieka nieko kito, tik numirti. Matyt, klydau. Pasakysiu kaip Juozas – dovanokit…

O tas šelmis Maupassant’as (nebūtų prancūzas!..) kartą išsitarė, kad geriausios žmonos – prostitutės. Išsidūksta, išsišėlioja, išsivolioja, o paskui – nors prie širdies dėk. Švelnios, rūpestingos, mylinčios, atjaučiančios… Bet tai devynioliktas amžius, ir dar Prancūzija. Ne, tas mums netinka. O literatūrinės tradicijos atžvilgiu tai apskritai kažkoks siaubas. Akibrokštas.

Bet šito akibrokšto kūriniams kartais ir pritrūksta. Pasakytina tai ir apie Raižytės romaną. Kad visuomenės moralė dviveidiška, žinome seniai, bet kaip tą pasakyti, kad tezės ("Reikia būti arba garsaus ir turtingo vyro žmona, arba meiluže. Tik tada (...) tave pastebės ir įvertins", p.25) nekyšotų kaip nuogos gegnės?.. Romanui trūksta vidinio užtaiso, sprogdiklio. Trūksta stiliaus. Žodžių jungtys dirbtinokos, nors stengiamasi jas pateikti, "padaryti" taip, kaip literatūroje įprasta. Vidutinėje literatūroje (pvz., "į veidus akiplėšiškai nealsuoja praeitis", p.43). O gal to nereikėtų – ir kūrinys taptų kur kas įdomesnis, su tekstu būtų galima ginčytis, galynėtis, prieštarauti. Be to, kai nėra kalbos, nėra ir visaverčio personažo. Štai kad ir Vakarė – viena pagrindinių veikėjų. Išgalvota, negyvenimiška, neįtikinama persona. Jos isterijos priepuoliai gal ir sudomintų skaitytoją (šis amžius – neurozių ir depresijų metas!..), tačiau net ir liga turi turėti savo kūną. Simptomus, eigą, siaubą ir, tarkim, gal net komizmą. Visos trys romano veikėjos atrodo tarsi klonuotos iš vienos ląstelės. Kieno?.. Tegu tai sprendžia skaitytojai. Tik prieš nuspręsdami tegu žino, kad susitapatinti su veikėjais autoriui dabartės nemadinga. Flaubert’o žodžiai – "Ponia Bovari – tai aš" – nebeaktualūs. Dabar madinga išsiginti savo personažo. O žudyti veikėjus ir eksperimentuoti su jais buvo madinga visuomet. Čia nepasislėpsi už simbolių ir įvaizdžių, frigidiški ar nefrigidiški jie būtų. Vienas dalykas, kuris Raižytės romane man patiko (kartu su cituotomis humoristinėmis vietelėmis) – kad ji "nužudė" tik vieną personažą. Saikas šiais perteklinės trilerinės produkcijos laikais autoriui labai svarbus.

Tai pagiriamasis žodis romanui. O dėl viso kito… Atsakyti galėčiau besistengiančio objektyviai vertinti Ciklopo žodžiais: "Aš nekaltas, kad rašytojai taip retai parašo gerų kūrinių..." (p.71). Kas galėtų nuneigti šiuos liūdnus, bet teisingus žodžius?..