Moters istorija

Atrodo, kad moteriškąją lietuvių literatūros pusę kamuoja senmergės sindromas. O jau mažų mažiausiai nepilnavertiškumo kompleksas. „Moters istorija” puikiai patvirtina šiuos teiginius. Pagrindinė tema aiški — meilė. Arba tiksliau jos trūkumas. O kai šis trūkumas patenkinamas, pasirodo, kad to mes, moteriškės, labiausiai ir bijojome. Todėl ir bėgam nuo vyrų į visokias Amerikas. O jūs ką galvojot, kad mes pinigų vaikomės? Ne, ne. Čia meilė kalta.

Esmė šį kartą paprasta. Turim moteriškę, Lėją, šiek tiek bridžitiškų bruožų (suprask — kartais nevykėlė), netyčia susipažinusią su vyriškiu, kuris jai, tiesą pasakius, į sūnus visai tiktų. Aišku, įsimyli, ir — kadangi mylėti „tokiame amžiuje” ir „tokio amžiaus” vyrą yra nepadoru, visaip kaip nuo jo bėga. Į visokias Amerikas, kaip jau minėjau. Todėl laimingos pabaigos nesitikėkit. Bet ir itin nelaiminga ta pabaiga nėra. Na, bent jau tos, kurios mėgsta apsižliumbt beskaitydamos meilės istorijas, man rodos, turėtų nusivilti.

Nenorėčiau nieko kaltinti plagijavimu (juolab, kad neaišku kas nuo ko), tačiau knyga man beviltiškai priminė Ivanauskaitės „Placebą”. „Moters istorijos” herojė — piaro specialistė, „Placebo” — žurnalistė. Psichologiniai abiejų moterų portretai yra panašūs, nors viena yra senmergė, kita — visgi sugebėjo užauginti atžalų. Yra romane ir vyrai, nuo kurių, dėl vienos ar kitos priežasties abi moterys galiausiai pabėga. Na, ir smulkiai aprašytos Lietuvos realijos — iš vienos pusės klestinti aukštuomenė, iš kitos — kaimo purvai ir samanės dvokas.

Taip, „Placebas” į viską žiūri globaliau, bet juk vis vien kalbama apie tą patį.

Nors, gal čia esama ne plagiato, o kažkokios naujos moteriškos tradicijos lietuvių literatūroje užuomazgų? Jei taip — liūdna. Dar vienos knygos apie tai, kokia pagedusi mūsų Lietuva ir kaip sunku būti laimingai, kai tau per keturiasdešimt, neištverčiau. Nors, neabejoju, kad knyga ras savo skaitytoją, tokią, kurį skaitydama ties kiekvienu sakiniu linkčios galva. O tai yra dar liūdniau.

P.S. Ar pastebėjot, kokie ekstravagantiški veikėjų vardai lietuvių romanuose? Visokios Andėjos, Lėjos, Minonos — lyg normalių vardų nebebūtų.