Moters istorija

Perskaičius naują Zitos Čepaitės romaną, pavadintą "Moters istorija", norisi jį pavadinti "Moters dabartis", nes jame nurodytas veiksmo laikas (2002) tik keliais mėnesiais nutolęs nuo šios dienos ir jokiu būdu dar nevirtęs istorija. Viskas nūdieniškai gyva, atpažįstama, pulsuoja šios dienos ir net rytojaus aktualijomis. Laiko dvasia, žmonių iš įvairių visuomenės sluoksnių laikysena ir nuotaikos laisvės sąlygomis sudaro spalvingą tautinio savitumo puokštę, kurią eksponuojant tiktų užrašas "Lietuviškumo sindromas". Šiandien mes tokie. Žinoma, suprantu, kad istorijos sąvoka pavadinime turi ne tiek laiko, kiek įvykių sistemos, tiesiog siužeto prasmę. Tačiau akivaizdus ir bandymas pasakyti, kad tai, kas atsitiko pagrindinei romano herojei, jai jau yra įvykę, užsibaigę, priėję iki ribos, už kurios prasideda naujas jos gyvenimo etapas, nebeturėsiąs sąsajų su vakardiena. Kita vertus, pavadinime užkoduotas autorės siekiamas apibendrinimas, tarsi teigiant, kad šios istorijos "moralas" išryškina ne tik nepakartojamą, vienatinį romano herojės, vardu Lėja, likimą, bet daugeliu taškų susiliečia su realybe - su dirbančios, mylinčios, mąstančios šiuolaikinės moters socialine, moraline ir psichologine situacija.

"Moters istoriją" įdomu skaityti. Bandau suprasti - kodėl? Gal dėmesį traukia meilės intriga, gal atpažįstami veikiantys asmenys ar pernelyg išplėtota, bet tokia iškalbi kasdienybės empirika? O gal vis dėlto autorė kelia sau sudėtingesnių meninių užduočių, kurios padaro šį kūrinį vertą dėmesio? Suprantama, skandalingos dienos aktualijos, galimybė sutapatinti autorę su pagrindine heroje turi hipnotizuojančią galią. O autorė ir pati prisipažįsta rašanti apie save: "Rašymas man niekada nebuvo kažkas, kas atsiję nuo manęs, - tai mano gyvenimo dalis: rašyti kyla noras tada, kai ateina metas susivokti savyje ir pasaulyje". Tačiau akivaizdžios ir solidesnės kūrybinės ambicijos: pro savo langą žvelgti ir į kitus - į tuos, kurie abejingi ar suinteresuoti praeina pro tą langą su savo "projektais", dabartimi ir praeitimi, savo storomis ar tuščiomis piniginėmis ir dvasiniu krūviu.

Romane ryškinamos dvi pasakojimo linijos: pirma - moteris ir meilė; antra - lietuviai, kokie jie, pradėję antrą nepriklausomybės dešimtmetį. Svarbesnė ir geriau autorei pavykusi yra pirmoji, nors jas sunku atskirti, nes jos susipina, ir antroji veikia pirmąją, gal net lemia jos baigtį. Tačiau savo esme meilės linija ir jos įprasminimas knygoje pateikiami kaip imanentiški dalykai, nepriklausomi nuo išorinio pasaulio. Meilės neįmanoma paneigti, išbraukti iš gyvenimo vertybių skalės, paniekinti, supurvinti, nes tai yra žmogaus galia, svarbi jo gyvybinės energijos dalis. Kiekvienas jos šiek tiek turi, bet tie potenciniai ištekliai labai nevienodi, o kai kurių pragmatikų dvasioje pasiekę kritinę ribą, priartėję prie nulio. Romano herojės meilė tradiciškai turėtų būti nelaiminga, nes ji pamilsta per gražų ir per jauną. Aplinkiniai kategoriškai sprendžia, kad tokie ryšiai negali būti patikimi ir ilgalaikiai. Tačiau keturiasdešimtmetei Lėjai svarbiausia, ką nuoširdi ir tikra meilė jai davė, - nuo to jausmo ji tapo stipri. Įgijusi moteriai taip būtiną gyvenimo pilnatvės patirtį, tikėjimą meile ir pasitikėjimą savimi, Čepaitės veikėja tampa tvirta, ori ir neįveikiama. Paradoksalu, tačiau vardan meilės ji pajėgia tos meilės atsisakyti.

Užgriebiamas romane ir politinis Lietuvos vaizdelis, ir verslo pasaulis, ir didmiesčio turtuolių blizgesys, ir kaimo skurdas. Visko po truputį - nuo princo Čarlzo iki lietuviško elgetos. Pagrindinė romano herojė tampa lyg pačios Lietuvos ženklu, lyg kokiu mediatoriumi, siejančiu kraštutinius polius. Kokia ta šiuolaikinė Lietuva? Vieną akimirką ji atrodo lygiavertė su pasaulio didžiaisiais - kai gauna simbolinį jų palaiminimą (Lėja parsiveža princo dovaną: marškinėlius su užrašu ant nugaros "Fit for life" - tinkami gyvenimui), kitą - laikoma šiukšlyno gyventoja (basos Lėjos kelionė su šiukšlininku). Autorė moteriškai intymiai nuvainikuoja tiek aukštosios politikos šulus, tiek verslo galinguosius, parodydama jų veiklos užkulisius, taip kardinaliai besiskiriančius nuo paradinės švaros ir patrauklumo. Tai pribloškiančiai degradacijai apibūdinti autorė imasi grotesko: prezidento rinkimų kampanijos atributikoje dėmesį patraukia krepšinio sviedinys, aplipintas kandidatą palaikančių garbingų žmonių portretais. Miestelio aikštėje, baigiantis kandidato susitikimui su rinkėjais, įžymus krepšininkas (paleistas iš kalėjimo, kur sėdėjo už išprievartavimą) tą sviedinį turi įmesti į krepšį. Tačiau sviedinys dingsta, o atsiranda tualeto duobėje. Vargais negalais išgriebtas ir šiek tiek apvalytas jis įteikiamas sportininkui… Tas, kam tenka prisiliesti prie tokio dvoko, sunkiai jo atsikrato. Nepadeda nė kvapnieji aliejai. Vaizdas slegiantis. Tačiau nuojauta kužda, kad šiuolaikinė tikrovė dar klaikesnė. Autorė nebemato nieko tikro, mūsų gyvenimą lemia kaukėti sukčiai, apsimetėliai ir savanaudžiai, kurie veržiasi į valdžią, kad galėtų susitvarkyti savo asmeninius reikalus. Kaukės prilipusios, niekas jų nebepastebi ir nebesistebi. Visuomenės nuostabą ir nepasitikėjimą kelia tik pasakų herojų kaukes užsidėję Lėja ir Danielis; jų idealizmas, tikrumas, padorumas realybėje nebeturi atramos. Laiminga pabaiga nebeįmanoma. Tačiau, autorės įsitikinimu, visa tai nereiškia, kad visi jau virtome ar turime virsti agresyviai besidraskančiais šunimis. "Mūsų gyvenimas išties gana anekdotiškas, - sako rašytoja, pristatydama savo knygą, - tačiau net tokiame gyvenime yra erdvės tikriems dalykams".

Vienuolio Thomo Mertono knygoje "Mintys vienumoje" radau naiviai paprastą mintį apie skaitytojų santykį su literatūros kūriniu: "Knygos, prabylančios kaip Dievas, kalba per daug autoritetingai, kad mus sudomintų. Tos, kurios šneka mielo žmogaus balsu, palaiko mus savo žmogišku žavesiu, ir mes augame, jose atrasdami save. Jos moko mus geriau pažinti save, atpažįstant save kituose". Yra dar ir trečia - tuščiai barškančių knygų rūšis, kuri autoriui asocijuojasi su miesto triukšmu, civilizacijos chaosu, bet šiuo atveju mums rūpi antroji, kuriai priskirčiau "mielo žmogaus balsu" bylojantį Z.Čepaitės romaną. Jame daug žmogiškos tiesos apie mūsų buvimą.

Prieš kritines pastabas dėl "Moters istorijos" noriu išsakyti bendresnį, nors visai neoriginalų savo požiūrį į kūrinio idėjiškumo ir meniškumo santykį.

Joks literatūrologas nepaneigs, jog svarbiausias literatūros vertinimo kriterijus - meniškumas. Tačiau sunku įsivaizduoti, kaip galima neturiningą, paviršutinišką, lėkštą ar net tuščią lyg suvalgyto riešuto kevalas knygą laikyti aukšto estetinio lygio veikalu. Galima sutikti, jog nesvarbu (sakykim), ką autorius teigia, neigia, sakralizuoja, iš ko tyčiojasi, kokias vertybes išpažįsta ar neišpažįsta. Svarbu, kad koncepcija būtų pagrįsta, argumentuota, išplėtota, įtaigiai pateikta, įtikintų, tegu ir apgautų. Rašytojas kuria savo pasaulio viziją, tai jo teisė, tačiau tas pasaulis turi būti užpildytas, užbaigtas, akivaizdus. Estetinė kūrinio struktūra - prasminga struktūra. Man regis, prozos, kaip meno, specifika šiek tiek skiriasi nuo kitų menų: proza, norėdama išlikti savimi, niekada negalės atitrūkti ne tik nuo originalios raiškos, bet ir nuo to, kas reiškiama. Idėjų pasaulis ir joms išreikšti rastas adekvatus būdas - neatskiriami dalykai. M.Ivaškevičius - labai talentingas rašytojas, bet jo "Žali" - nesolidus, silpnas romanas. Ir jokios atskiros didelės estetinės vertės jis neturi. Man tai ypač skaudu pripažinti, nes seniai esu juo patikėjusi. Postsovietinės kartos literatų šokiruojančius iššūkius suprantame kaip natūralią reakciją, pasipriešinimą ano laiko draudimams, nutylėjimo zonų užpildymą. Bet ar neatsitiko taip, kad, išmaudę kūdikį sveikatingumo vonioje, kartu su pamuilėmis išpylėme ir vaiką? Ar jis, pakliuvęs į pamazgų duobę, nesusirgo vėl, nors dabar jau kita liga? Ar neatėjo laikas susirūpinti vaikelio sveikata ir imtis rimto darbo?

Z.Čepaitė, talentinga autorė, bando prabilti naujom intonacijom. Jos "Moters istorija" - įdomus ir turiningas romanas, tačiau prieš kritišką vertinimą ir jam atsilaikyti nebus lengva. Pirmoji į akis krintanti pažeidžiama jo vieta - autorė paskendo savo vaizduojamajame pasaulyje. Priežastys aiškios ir, man regis, neišvengiamos - trūksta distancijos. Viskas vyksta čia ir dabar, iš aruodo turtingos patirties ir spalvingų įspūdžių viskas atrodo vienodai svarbu, matyt, gaila ko nors atsisakyti. Autorė elgiasi drąsiai, "užsimiršdama", jog šiuolaikinėje jaunųjų prozoje empirika ir net mimezė - dažniausiai tik pagalbiniai pasakojimo komponentai. Norėtųsi konstruktyvumo, tikslingesnės struktūros, atrankos, platesnių potėpių, griežtesnių apibendrinimo linijų. O vykusių, neįkyrių, lyg netyčia pamėtėtų užuominų prasmingo struktūrinimo kryptimi yra: tai Lėjos-Lietuvos paralelė, kaukių simbolis, išmatomis dvokiantis kamuolys - mūsų visuomenės veidrodis, šunų pjautynės - kaip šiuolaikinio žmogaus agresyvumo ženklas.

Dar vieną pastabėlę traukiu irgi iš tos pačios rankovės: platus pasakojimas įvelia autorę į žurnalistinę kalbą. Per daug vienareikšmio, populiaraus publicistinio teksto, tiesiog plepėjimo. Autorė, matyt, sąmoningai nenorėjo atsisakyti rupios kasdienybės šnekos, kuri geriausiai tiko laiko dvasiai išreikšti.

Z.Čepaitė - ne naujokė prozoje, paženklintoje moteriška "dvasios kaitra", nuoširdumu ir atvirumu. Šios savybės, be abejo, pravers ir ateityje, kaip ir akylas, kritiškas žvilgsnis į savo laiko visuomenę, įspūdingiausias jos apraiškas. O rašyti, kad patiktum kritikai, tikrai nereikia. Atsakomybė už savo talentą - paties kūrėjo asmeninis reikalas. Tik laikas pastatys kiekvieną į jam priklausančią vietą.