Moters istorija

Prisipažinsiu, atsiverčiau nusiteikęs radikaliai ir skeptiškai, tačiau apie knygos vidurį pagavau save labai linksmai kikenant iš smagiai vaizduojamos lietuviškos realybės ( prezidento rinkimų kampanija, kaimas ir miestas etc.). Tačiau tai ne pagrindinis šios knygos privalumas.

Reta yra romanų (parašytų moterų ir apie moteris), na, neminint U.Barauskaitės, kuriuos skaito ir vyrai, - kas slapčiom, kas viešai, su pasigardžiavimu cituodamas šalia alų geriantiems kolegoms. "Moters istorija" - kaip tik tokia.

Žinoma, visada rizikuoju būti apkaltintas kuo nors antifeministiniu ar antimoterišku, tačiau net kičinis, šleikščiai žydras knygos viršelis man skaitymo malonumo nesugadino. Tik va - per daug ten tokių buitinių smulkmenų, intrigų ir intrigėlių, pavargsti bevartydamas, per lengvai slysti eilutėmis...

P.S. Toks final kick - o kodėl romane nėra laimingos pabaigos (t.y. ilgai ir laimingai gyveno)? Negi taip nebūna?