Montedidijus

Erri De Luca - įdomus, šiuolaikinis, bet ne banalus italų rašytojas, visuomenės veikėjas, gimęs 1950 metais Neapolyje. „Montedidijus“ - tai puikus romanas apie viename Neapolio kvartale Montedidijuje gyvenantį trylikametį berniuką, jo darbdavį ir draugą meistrą Eriką ir batsiuvį Rafanielą. Knygoje gausu šmaikščių,  žaismingų palyginimų, aforizmų, metaforų. Štai keletas: „Iš veido jis atrodo šimtametis, iš rankų keturiasdešimtmetis, iš plaukų dvidešimtmetis raudona kupeta.“, „Dainuoja užsienietiškai, kai šluoju jo kampą, man nusišypso, juda raukšlės ir strazdanos lyg jūra per lietų.“, „Aš su dviem savo milžinais jaučiuosi daug turtingesnis net ir už pakrantėje ratu vaikščiojančius turtuolius“. Tai parodo autoriaus lakią, vaikišką, tačiau kartu ir subtilią bei išlavintą vaizduotę. Knyga dėl to tampa ypatingai gyva, ją skaityti įdomu ir suaugusiajam, ir jaunesnio amžiaus skaitytojui, nes vaizdingumas duoda peno apmąstymams. Skaitant antrą kartą galima dažnai atrasti įdomių anksčiau nepastebėtų detalių, suprasti iš pradžių nesuprastas mintis.

Knygoje puikiai išplėtota pirmosios meilės istorija, pagrindinis veikėjas, trylikametis berniukas, mokosi iš savo draugės gyvenimo ir meilės paslapčių. Per trumpą laiko tarpą iš berniuko jis tampa vyru, kuris jaučia atsakomybę už savo veiksmus ir poelgius. Be to, romane yra dar vienas „veikėjas“ - tai tėčio vaikinui duotas bumerangas, jis vaidina svarbų vaidmenį knygoje. Berniukas treniruodavosi tą „ne juoką, ne žaidimą, o pirmykštės tautos įnagį“ mesti, bet niekada jo nepaleisdavo iš rankos. Treniruotės ir Rafanielo sparnų kalimasis (jis buvo angelas) sukurią originalią paralelę.

Beveik visas knygas įmanoma palyginti su kitomis, bet į šią nesu skaitęs nieko panašaus. Pietų šalių ir miestų vaizdavimui būdingas charakteris, ta išskirtinė charizma žavi skaitytojus, perskaitęs šią knygą jauti šilumą, tarsi į nugarą šviestų pietietiška saulė, o veide šviečia šypsena.