Miestelio romansas

„Rūpinkitės gerove miesto, į kurį jus ištrėmiau,ir melskitės už jį Viešpačiui, nes jo gerovė – jūsų gerovė“  Jer 29,7

Šie pranašo žodžiai labiausiai atitinka romane „Miestelio romansas“ aprašomos žydų bendruomenės ikikarinės Lietuvos Jonavoje egzistencinę dvasią.

Naujausias žymaus žydų tautybės rašytojo Grigorijaus Kanovičiaus romanas – tai prisiminimų atšvaitai, 1920-1941 metų laikotarpyje, apie gimtąjį Jonavos miestelį, kur šaknis suleido  autoriaus seneliai, tėvai, ir kur prabėgo rašytojo vaikystė.

Siužetas plėtoja dviejų šeimų gyvenimo dramą. Tai Kanovičių ir Dudakų šeimos,–čia rašytojo kilmės šaknys. Romanas – tarsi duoklė jų atminimui. Darbštūs amatininkai, batsiuviai, siuvėjai, kokių tuometinės Lietuvos kiekviename miestelyje būta nemaža, sąžiningu darbu pelniusių duoną, įnešantys didelį indėlį į ekonominį ir kultūrinį jų gyvenimą. Tokie ir buvo  Kanovičiai: senelis Dovydas, tylus ir mažakalbis, kantriai taisęs visų miestelėnų apdėvėtus batus, šalia jo žmona, valdinga šeimos sergėtoja, senelė Rocha, kurios prisibijojo net miestelio vyrai, dėl to buvo praminta Samurai. Gyvenime visko gali būti, net ir tai, ko negali būti, – mąstė kieto būdo Rocha – Samurai, nors kasdienėje kovoje už gyvenimą, nesibodėjo rodyti jautrumą varganam žmogui.

Romanas ne tik istorija apie žydų dalią svetimoje žemėje, kurią jie pagarbiai nešiojo širdyje, kaip savą, bet ir apie meilę. Apie rašytojo tėvus, Šleimkę ir Chenką, laikmečio iššūkius pasitinkant, tapo vienas kitam patikimais ramsčiais. Apie asmeninį ir uždarą, tarsi giminystės ryšiais susaistytą, žydų santykį su Dievu, kuriam galima papriekaištauti, kai tavęs negirdi. Apie miestelio„pranašą“, mamos brolį Šmuliką, drumsčiantį ramybę  vietinėje bendruomenėje, kur buvo  laikomas išsišokėliu su savo revoliuciniais lozungais – „ laisvė, lygybė, brolybė“.  Apie tikrą patriotizmą – „čia – mūsų ištakos“, – išreikštą daktaro Bliumefeldo žodžiais. Tai meilė kraštui, su kuriuo suaugo šaknims. Tad artėjant vokiečių naciams, iš Lietuvos priverstas trauktis Šleimkė su šeima, liūdnai pratarė, jog visa tai, ko jis negalės pasiimti su savimi vežime, jis būtinai vešis savo širdyje – ir dangų su žvaigždėmis, ir pievas,  ir srauniąją Viliją.

Po karo, grįžęs į gimtąjį miestą, rašytojas su grauduliu gedi brangių žmonių. Tarytum būtų žuvusi visa žydų planeta. „Vienas žydas Jonavoje visada liks –Viešpats Dievas“ – pranašiški senelės žodžiai, tarytum, pildosi.

– Be jūsų, žydų, mūsų Jonava, žinoma,  jau nebe ta – su gailesčiu ištarė vienas romano herojus, lietuvis Julius.

Skaitau romaną ir nerandu pagrindinių veikėjų, visi personažai, net trumpam šmėstelėję, įsimintini savo spalvingais charakteriais, nepakartojamais likimais, šmaikščiais dialogais. Ramiam miestelio gyvenimui pasaulio įvykių fone, rodos, niekas negresia. Įsitrauki į jo kasdienius rūpesčius ir nepastebi, kad artėja baisi laikmečio chimera – karas. Kur benuvyktum, ji visur pasiekia, grėsmingai laužydama žmonių likimus, ir Lietuvoje, ir visoje Europoje. Tamsybių metas, nežabotos savivalės protrūkiais, nušluoja ištisus  miestus.

Ar galėjo neįvykti tai?  Rašytojo tonas ramus, kalba lengva, prisodrinta biblinės išminties. Tikslo pasmerkti, nuteisti – nėra, tačiau (autoriaus žodžiai) :

Kelintą kartą aš stengiausi prislopinti savo liūdesį, įtikinėdamas save: jeigu mes abejingumo cementu neužmūrisime savo persisotinusių nelaimėmis sielų ir iki amžiaus pabaigos ūkausime su tais, kurių nespėjome apraudoti, nei palydėti į paskutinę kelionę, tarsi pratęsime jų gyvenimą savo atmintyje. Juk atmintis – tai mūsų bendras stogas, po kuriuo įsikūrę gyvieji ir mirusieji, teisuoliai ir nuodėmingieji, žudikai ir aukos. Kad ir kaip norėtum, nieko iš ten neiškeldinsi, nes amžininkų neleista pasirinkti.

Kodėl pasirinkau šią knygą? Kam gilintis į skaudžius prisiminimus, rodos, negrįžtamai nutolusius praeities įvykius? Tai istorinės pamokos, kurios negali nejaudinti, į jas verta atsigręžti vėl ir vėl šių dienų kontekste. Romanas griauna stereotipus apie žmones, kurie daugelio laikomi “įsipatoginusiais“ gyvenime.

– Žydų tauta keliauja ne keturiasdešimt , o tūkstančius metų per dykumą, –  skamba rabino žodžiai.
– Kam daug duota, iš to daug ir pareikalauta – taip suvokiamas tautos, slegiamos istorinės misijos, identitetas.
Sako, prie upės ištakų, prie jos versmių, vanduo švaresnis.
Žmogus gyvas tol, kol prisimena tai, ko niekada neturi pamiršti, – šviesios atminties,  įprasminti rašytojo mamos žodžiai.

Kaskart stabtelėdavau prie grafinės Marko Kanovičiaus, rašytojo brolio, knygos iliustracijos, kuri minimaliais potėpiais, charakteringais figūrų škicais, suteikia emocinį atspalvį, papildo ramią teksto tėkmę.
Iš tiesų, atsižvelgiant į romane slypintį turinio dramatiškumą, knyga man paliko gerą įspūdį, nepaprastą ramybės ir harmonijos jausmą.