Miegas ir kitos moterys

Naujas Sigitas Parulskis ir antroji jo eseistikos knyga. Tarsi naujos, tarsi iš naujo atpažįstamos kitokios esė. Gal tai ir kalambūras, bet apie S. Parulskio eseistiką kalbant taip ir yra. Viskas gražu ir tvarkinga, bet pasišiaušę. Metaforomis ar netikėtais „užsukimais“. Nors mintys lyg ir aiškios, jos tarsi pernelyg aštrios, o aiškumas kiek „nuvažiuoja į šoną“. Ir siužetai – net buitiniai, net lyriniai – kažkokie aštrūs. Matyt, taip reikia. Fotografinis realizmas su plačia ciniškų interpretacijų skale. Visų pirma cinizmas skirtas ne žiūrovui, kuris toje fotografijoje gal ir nedrįsta savęs įžiūrėti, cinizmas taikomas sau, taigi jis humaniškas. Visi juk esame žmonės, tik ne visada prisipažįstame. O žmogus yra cinikas. Jei dar nenumiręs. Norime būti dori ir versti kitus savimi žavėtis, norime būti moralūs, bet moralė turbūt irgi yra kultivuotas, prijaukintas cinizmas. Tokios mintys tiesiog pulte užpuola skaitant bet kurią S. Parulskio esė. Bet užpuola, dilgteli ir praeina pro šalį, kol nedilgteli kitas spyglys. Kad galerijos žiūrovas neužmigtų? Ar esė tiesiog pačios spygliuojasi be jokių autoriaus pastangų? Toks stilius, o su stiliumi nepasiginčysi. Beje, stiliai, kuriais anksčiau, dar Antikoje, rašyta ant lentelių, buvo aštrūs, jais buvo galima ne tik įdurti, bet ir perdurti. Stiletas, matyt, irgi kilęs iš stiliaus. Ir cinizmas – paeinantis, nešlubčiojantis – S. Parulskio eseistikoje yra ne poza, o ginklas. Puolimui ar savigynai – kaip jau pažiūrėsi. Tai metodas, leidžiantis įlįsti į kerteles, kampelius ir gerai pasikrapštyti sielos ar psichologinius užkaborius, kartu bakstelint ir skaitytojui(ai) – čia ir tamstų pačios geriausios, jautriausios vietos, įdomiausios juodumos. Ne provokacijos tai, o tiesiog varlės, užmestos už apykaklės. Ar svetima snarglinė savoj kišenėj. Juk išsyk pajunti, kad tipologiškai tos snarglinės vienodos. Bet tik tipologiškai.

O su „cinizmu“, nuolat primenamu recenzijose ar anotacijose, gal jau laikas ir baigti. Nors tai labai patogu aprašant S. Parulskio prozą – pats ką tik tai padariau. Bet tai tiesiog pasaulio atvaizdas, pasaulio ir žmonių, o šiame pasaulyje yra tokių kasdienybės ar ekstremalybės dozių, kurias šiaip tylomis sutarta apeiti.

S. Parulskis tiesiog neapeina, nenutyli, nes jo herojus tokiu atveju prarastų pilnatvę ir žavesį. O dėlionėje pritrūkus kelių kortelių, ji niekaip nesileidžia išbaigiama. Na, tų puzlių S. Parulskio knygoje netrūksta, jos yra visa, jos yra ir vaizdas. Atvaizdas. Ir debesys, ir perdimas yra pasaulio sudėtinės dalys. Na ir ką čia padarysi. Belieka aprašyti jų žaismę. Tarp oro baliono ir liepsnojančio krūmo. Esmė randasi turbūt ne iš netikėtų, šen bei ten nuskambančių čaižių kirčių (tai stiliaus detalės), esmė yra pats buvimas – tarp žmonių ir gyvulių, tarp šiukšliadėžių metafizikos ir kitokių jos atmainų. Tai tiesiog kitokios metafizikos rūšys. Ir erdvė tarp vyro bei moters, amžino nesusipratimo erdvė su sava beprasmybe ir pojūčiu, kad visada lieki vienas, tik prie tavęs kabinasi tuščia dabartis ir atsiminimų skausmas. Kaip autorius sako, iki trisdešimt penkerių kaupi įspūdžius, po to juos vartoji. Pasaulyje, kur apie tave patį tau praneša kiti. Čia tie įspūdžiai ir vartojami, apžiūrimi, apvartomi iš visų pusių. Užsiimant pačia sėkmingiausia veikla – iš dabarties gaminant praeitį.

Apžiūrint savo istorijas, pasakotojus ir save patį – tai kaip herojų, tai kaip autorių. Neskubrus pasakojimas su ekskursais, ir vis dėlto tos istorijos patrauklios: su siužetu, net trimis ar keturiais, ar jų nuotrupom; lyg ir kasdienybė, lyg ne visai, bet apie tai skaitydamas nesusimąstai, nes įdomu.

Kiekviena esė įdomi, o neskubrumas įtraukia savitu žavesiu; būtasis laikas jau atbūtas, jį apžiūrinėjant atplaukia ir įžvalgos; liūdnos ir lėtos, dažniau siaubingos, bet jas priimi kaip ir viską, ką siūlo S. Parulskio eseistika, priimi su dėmesiu ir nuolatiniais atpažinimo džiaugsmais.

Pasaulis apžiūrinėjamas atsargiai, nes jis pjauna, bet apžiūrinėjamas ir rodomas įdomiai. Turbūt tuo ir traukia autoriaus eseistika. Ir įdomiausia ten, kur įsipjaunama, nes dažnas toje vietoje būna įsidūręs. Pasaulis, kuris visiškai atpažįstamas, bet atpažįstamas kaip niekada nesusiliečiantis su tavimi pačiu, su tavo esme; net kai įsipjaunama į aštresnę jo briauną, stebėtinai išlaikomas (o gal išlieka) atstumas. S. Parulskis nuolat išlaiko tą trijų sekundžių atkarpą. Pagarbią pasibjaurėjimo distanciją. Kad tik nesusilietus.

Ir jeigu imiesi rašyti esė tokiame pasaulyje, belieka rašyti gražiai. Tiesiog iš pykčio.