Miegas ir kitos moterys

Antroji lietuvių rašytojo Sigito Parulskio esė rinktinė „Miegas ir kitos moterys“. Skaitoma skubiai, nedrąsiai, mėgaujantis aromatingu tikrovės karščiu atspalviu. Čia glūdi daug gilios savianalizės. Lyginami dalykai, kurių negalima sulyginti. Pagrindinis principas - kalbėti neutraliai ironiškai. Ne iš laimės, o iš gyvenimiško skausmo, kuomet tirštoje minioje skamba vienišiaus nebyliai garsus šauksmas. Šis balsas klykia skaitytojui į smegenis, braižo širdies kertelėje likusius žmogiškus jausmus. Svetimumas ir vienatvė išreiškia taip taikliai, kad apstulbsti:

„visi šiame pasaulyje siekia įsigyti kuo patogesnę kaukę, ne visuomet gelbsti – patogūs drabužiai taip pat susidėvi“ („Dvasingumas“)

„o tu išėjai, ir kai nubudau, niekas netraukė nuo manęs skylėtos antklodės, man buvo taip baisu, lyg knygų lentynos būtų Niurnbergo prokuroras, mosuojantis man prieš nosį, „netekti – sąmonės – šalia – tavęs“ nusikaltimo įrankiais, lyg būčiau visiškai vienas šioje supistoje visatoje, toks vienas, kad vienišesnis už patį Dievą...“ („Miegas ir kitos moterys“)

„Sėdžiu kaip karvė pelkėje, klaksiu liežuviu, gąsdindamas aplink lempos gaubtą besiplakantį natinį vabzdį, ... . Šiuo atžvilgiu vienatvė visuomet pralošia mirčiai. Tik tiek.“ („Sklandumai“)

Aišku, kad gyvenimo džiaugsmo šioje knygoje neieškoki. Jo čia nėra. Arba jis mutantas, keistai beįvardijamas. Knyga alsuoja būties tuštuma, nihilizmu, abejonėmis, įkyria savianalize. Sakyčiau, kad kupina neurozių, vyriško isteriškumo. Tvoksteli senų sovietmečio liekanų, t.y. atminimų, kvapas — „užvertė šlapio smėlio spalvos aplanką su užrašu „Delo Nr.“....“.“Ilganosė senmergė Ilona sėdi prie telegrafo...“. „... ryškiai geltonas vokas su niekados nematytu pašto ženklu, ant kurio parašyta „Australia“...“ („Paukščio akimis“). Sovietmečio tuštuma, sielos sterilumas likęs giliau nei giliai ir tik jis, kai jau rašoma po dešimties laisvės metu, atrodo toks nenatūralus. Lyg Vokietijos Demokratinės Respublikos ir nebuvo.

Vienintelėje esė radau šilumos iliuziją. O gal ji tikra? Tik šioje knygoje nesitikima surasti kažko tikresnio už abejones, filosofinį nihilizmą ir kitas šiukšles? Kalbant apie pažįstamus daiktus (atsiprašau, t.y. žmones), autorius tampa artimesnis dabarčiai, numetus sovietmečio įsigėrusią į kraują nostalgiją. Nomedos šeimos idilę kuriantys žodžiai sušildo ir suartina, bet ... Pats autorius pasako, kad „rašant apie Nomedą ironija netinka“. Apie Nomedą atsiliepiama šiltai ir draugiškai. Taip nebūdingai. Perspėjama, kad „viešai kalbėti apie draugus, visuomet truputį nepadoru“. Visgi į idilę nesąmoningai įmetama abejonių. Padoru ar nepadoru? Yra tarp Nomedos ir Šarūno „tvyrančios kūrybinės įtampos“ ar ne? „Nomeda neatitinka menininkės įvaizdžio... jai neturėti įvaizdžio taip pat natūralu, kaip kitiems – neišlįsti iš įvaizdžio rėmų.“„... ji tyliai, be jokių rėksmingų deklaracijų pakeičia „moteris, motina, menininkė“ trejybe“. („Nomeda ir alijošiai“)

Baugiausias, bet ir komiškiausias epizodas, kur pastebima moters nužudymas parke. Personažas baimingai apmąsto savo lemtį. Abejonės tos pačios, bet čia juokina „mulkio“ mintys, nepaliekanti niekuomet vyriško prado, t.y. kaip pasirodyti vyriškesniam: „Tačiau vienas dalykas – leisti, kad tave nudėtų, kai tai mato šimtai akių (kur galimybė vėliau tapti kokiu nors įžymiu numirėliu, o kartais net šventuoju), ir visai kas kita, kai niekas to nemato ir niekas net nežino, kas ir kaip čia atsitiko. Skaudu.“ („Liepsnojantis krūmas“).

Rudenio vakarą, kai kyla daug egzistencinių klausimų, siūlau paimti į rankas šią knygą knygų gurmanui, filosofui, psichologui, psichoanalitikui, menininkui. Nesiūloma depresijos kamuojamiems žmonėms, kurie čia gyvenimo saulės šilumos gali ir neišvysti...