Miegas ir kitos moterys

Pirmiausia mintimis nužvelgi nepernelyg gausaus lietuvių eseistų būrelio tekstus. Tada atsiverti naują Sigito Parulskio esė rinkinį... Staiga burnoje tirpsta žodžiai, iš akių slysta spalvoti nespalvoti paveikslai. Ir nedrąsiai imi įtarinėti, kad „visuomeniškumas“ nugalėjo – tokia gardi idėja „paprastai apie sudėtingus dalykus“ rutuliojama žurnalų redaktorių skiltyse, be to, paplitęs kelionių impresijų žanras skverbiasi į naujo Sigito Parulskio rinkinio „Miegas ir kitos moterys“ puslapius. Na ir kas čia tokio? Tai (publicistika) ir yra tikroji esė žanro genezė. Juolab kad tai autorius, kuris neturi, matyt, nė vieno „grynakraujo“ kūrinio – jo romanai eseistiški, autobiografiški, jo poezija – proziška, jo eseistika – siužetinė, o pjesės – poetinės... Autoriaus repertuaras labai platus ir kontrastingas: „(...) o kartais nubudęs ketvirtą valandą ryto dar baisiau suprasdavau, kad manęs ir taip per daug šiame pasaulyje, per tiršta, per vešlu, per dažnai, reikia duoti vietos ir kitiems, gležnesniems daigeliams, neužstoti saulės“ („Geltona padangės dėžutė“). Tačiau ši įvairovė padeda būti skaitomam. Iš tikrųjų niekas jam nepadeda – jis toks, ir ne kitoks. Savotiškas. Priekabus. Todėl dabar norisi grįžti prie paties teksto, nes prikibo...

Na štai. „Kritikai – patys blogiausi skaitytojai, nes jie, skaitydami tekstą, pirmiausia ieško teksto sau, jie ieško medžiagos, iš kurios galėtų pagaminti savo kūrinį, menkai tesusijusį su jį įkvėpusiu tekstu“  („ Prie krosnies užvertų durelių“). Galbūt po „Doriforės“ tai atrodo logiška mintis. „Dorifore“  Parulskis lyg ir stumtelėjo atsikabinusį lietuvių literatūros vagoną priekin – romanas pasirodė toks postmoderniškas (nesupraskite klaidingai - negatyviai), kad daugelis skaitytojų ar kritikų nesugebėjo nieko doro apie tą knygą pasakyti (tiesiogine prasme „doro“  – kai kurie paburnojo, teatleidžia neburnojusieji), tačiau ir tylėti negalėjo. Be ar tikrai „paprastas“ skaitytojas neieško „teksto sau“, gal jis priima tekstą savaime, suvokia jį daug adekvačiau, galbūt net tos trys sekundės tarp pasakotojo ir „paprasto“ skaitytojo sutrumpėja iki dviejų, vienos sekundės?.. Nejaugi?.. Leidžiuos į tolesnes paieškas manydama, kad parašyti apie (pavyzdžiui, Sigito Parulskio knygą) geriau, nei patylėt (apie tą pačią).

Kaip sakiau, kiekvienas tekstas padeda kitam būti perprastam – Jūratė Baranova akylai sekė autoriaus pėdsakais, kurių ryškiausi, žinoma, išlieka ir naujame rinkinyje: moterys, Dievas, mirtis, mitas. O kas pasikeitė? Juo labiau kad esė jau „Šiaurės Atėnuose“ buvo spausdintos... Paties autoriaus kelyje, kūrybos veide tai – labai gili... raukšlė. Turint omeny tekstų brandą. Tekstai itin autentiški, pastabos subjektyvios – tai nėra nauja, tačiau akcentuojama, išryškinama. Dar neužmirštant, kad esė žanras liudija esimą, rašytojo buvimą tekste, kad visai susipainioja pasakotojo ir autoriaus linijos. Bet skaitant knygą tai tampa nebe taip svarbu: „Pasakotojas, aš jį vadinu pasakotoju, nors jis ir nelabai mėgsta pasakoti, jis iš tų, kurie skeptiškos nuomonės apie „naratyvą“ , visų komercinių tikslų siekiančių leidėjų svajonę“ („Prie krosnies užvertų durelių“). Kiekvienąkart, kai žmogus sugeba įvardinti, rodos, neįvardinama, šiurpas nukrato. Žodžiais nesisvaido, bet tie keli – nepamainomi. Nėra daug lietuvių, gebančių formuluoti tokią paradoksalią mintį. Ne tik mintį – konceptą („Jūros lydeka“). Tarp smulkiojo žanro kūrinių tokios konceptualios atrodo tik Sauliaus Tomo Kondroto novelės. Sigito Parulskio knygoje nėra nereikalingų žodžių, joje nėra beprasmių prisiminimų, nėra menkų išgyvenimų. Knyga, kurioje visko maža; tuo tarpu „Doriforėje“ visko buvo per daug. Tikrai, kartais net gaila, kai vos pradėjęs skaityti ir baigi, gaila, kad šie buitiniai ir egzistenciniai motyvai netęstiniai, atskiri, jungianti gija lieka tik parulskiška stilistika, kad kaskart turi iš naujo atsikvėpti ir imtis kito siužeto, kitos nuotaikos... Lakoniška elegancija, kartais nepaaiškinamai nejautri („Liepsnojantis krūmas“) ar netikėtai žaizdota („Vaikai“). Beje, vienas kritikas, aptardamas J. Ivanauskaitės naują knygą, pavartojo šiame kontekste tinkamą terminą „chirurginis šaltis“ , ir tai ne viena gija, jungianti šiuos du autorius, – dominuoja besikeičiantys metaforiniai miego bei mirties motyvai. Viskas – keliais žodžiais, tiksliau, keliais sakiniais (vieną esė dažnai sudaro keletas sakinių, tiesa, netrumpų...). Ir visko pernelyg – žodžių kombinacijos kuria neaprėpiamus pasaulius. Matyt, dėl to šie gyvenimo kąsniai ir galėjo pasilikti „Šiaurės Atėnuose“. Ir dar dėl to, kad rašantys romanus po kelis šimtus puslapių pusę jų gali panaudoti, kad pasislėptų…

Keista, kartais skaitydamas „Miegą“ pajunti vaikišką intonaciją, kai vienas sakinys – pastraipa, iš seilių sulipdomas duonos rutulėlis – visas charakteris, visas laikmetis, o pasakotojas net oro pritrūkdamas skuba, kad mintis nepabėgtų, kad matyta nepasimirštų. Bet toks vaikiškai mintimis springstantis pasakotojas žavus, jis ne naujas, tačiau ryškesnis. Tad toks pasirodo Sigitas Parulskis šįkart - „mąstantis mąstantis amžinybę ir vakarienę“ (eil. „Iš ilgesio visa tai“ ) ir vis dar „laukiantis mirties“. Vis dar besiaiškinantis rašytojo, skaitytojo ir leidėjo, moters, vyro ir Dievo santykius. Viskas po senovei – ir naujame rinkinyje Sigitas Parulskis išlieka postmoderniškai revoliucingas, ciniškas ar kiniškas, juvelyriškai ironiškas bei autoironiškas, destruktyviai konstruktyvus ir labai vaizdingas bei įtikinamas: „Kažkas manyje lemiamą akimirką išskysta, pro visas siūles ima veržtis apipuvęs žmogiškumas, pašvinkęs gailestis, inkštiruota gėda ir gleivėtas atlaidumas. Chrestomatijose šios savybės aprašomos kaip kilnios ir taurinančios žmogaus tamsią prigimtį(...)“  („Daiktai. Automobilis“). Tačiau „(…) juk rašoma ne tam, kad kas nors prisimintų, rašoma tik keletui akimirkų, kad kas nors, skaitydamas tavo tekstą, pagyventų su tavim“ („Geltona padangės dėžutė“). Ir staiga, skaitydamas Parulskį, pagalvoji: šitas tikrai geras tekstas, kiekvienu momentu, su kiekvienu žodžiu jauti virpulį – tikras skaitymo malonumas... O Sigitas Parulskis svarsto: „Kaip priversti jaudintis ne dėl to, kad jam rūpi, kas atsitiks, kaip priversti jį, skaitytoją, jaudintis dėl to, kas vyksta dabar. Jaudinti jį skaitymo ir patyrimo dabar malonumu“ („Prie krosnies užvertų durelių“). Kitados Sigitas Parulskis apie Bohumilo Hrabalo „Pernelyg triukšmingą vienatvę“ su susižavėjimu sakė, kad tai knyga, pilna supresuoto grožio. Tikrai. Tai liepsnojanti knyga...