Metareligija

Pirmoji Skaidriaus Kandratavičiaus poezijos knyga „Metareligija“ yra perpinta įvairių religijų bei kultūrų sąlyčio ir persmelkta būties bei religijos filosofijos. Į ją galima žiūrėti kaip į prasmingą ir sąmoningą žodžių dėlionę, išgyventą ir išjaustą. Atsivertus knygą į akis krinta lotyniški skyrių pavadinimai: I relegio; II reeligio; III reelegio; IV religio. Tai tarsi bandymas susieti lotyniškus žodžius į visumą, jungiančią poezijos dvasingumą: – r e l e g i o –  perrinkti, peržaisti, perskaityti iš naujo – religiją (reikšmė); – r e e l i g i o – vėl išrinkti, iškelti, ištraukti – religiją (kilmė); – r e e l e g i o – liūdnas eilėraštis, rauda iš abipusio ryšio – apie religiją (santykis); – r e l i g i o – vėl iš naujo surišti, pririšti, pakinkyti – religiją (vardas).

Svarbiausią vaidmenį kunigas Skaidrius poezijoje skiria perkeltinei prasmei, pradėdamas ir baigdamas knygos skyrius graikiškomis raidėmis: I skyrius – α (alfa), reiškiančia pradžią, ir IV skyrius – ω (omega), reiškiančia pabaigą. Poezijos pradžia pasitinkama lotyniška sentencija verba tene res sequentur (žinok esmę, rasi ir žodžių), o palydima kitu lotynišku posakiu rem tene verba sequentur (turėk žodžių ir juose rasis pasaulis). Ir iš tikrųjų nieko tiesiogiai jo poezijoje nėra pasakyta žodžiais – reikia suvokti tarp eilučių paliktą mintį arba tiesiog pajusti, ką savo eilėmis poetas norėjo išreikšti.

Jau pirmasis, tarsi įžanginis eilėraštis, leidžia numanyti, kad „rašantis pasuka mitupe“, ir dažnai pro mito mintį žvelgia į pasaulį, kuriame „laikraštis prislegia biblijas“ – viską šiuolaikiniame pasaulyje užgožia media, arba kitaip tariant žiniasklaida.

I skyriuje, pavadintame relegio, poetas tarsi nejučia pateikia raktą į savo poeziją tokiomis eilėmis:

tas pokalbis lyg prokalbės
natūrali lyra
tik kopgaly kojūgaly
tyla tyra yra

Atrodytų, kad poeto eilių žodžiai sudėlioti bet kaip, bet užtenka pasigilinti ir randi sąsajas su mitologija, su įvairiais tikėjimais, tarp jų ir pagonybe, filosofija, liaudies išmintimi. Visa tai susipina į visumą. Toks yra nesustojančios kalbėsenos, tarsi savotiškos greitakalbės tekstas, pavadintas „žiemvidžio nakties sapnas (viduržiemio postilė)“. Tai tarsi daugiažodė pamokslininko, pavadinimu panaši į kanauninko Daukšos postilę, kurioje ir barsukas viduržiemį apsiverčia ir apaštalas „Paulius atvirsta“ ir saulėgrįžoje „vynas krauju išvirsta – pravirksta protėvių kaulai“, pagonims atverčiamas naujas istorijos puslapis, dvelkia Dievo dvasia, kaip „vėjas nuo Jahvės“, gyvenimo ratas ne bet kaip sukamas, o sekant Kristumi, laikantis vienas kito.

Labai įdomiai ir savitai, šiuolaikiškai pateiktas II reelegio skyrius, pavadintas –čiurlioniana zodiakynėje (Saulė eina čiurlionio ženklu). Zodiako ženklai, kurie pavadinti 12 ištarčių, tiek priartinti prie dabarties, kad nejučia nustembi dėl tokios nuogos realybės, kuri atsispindi iš pavadinimų: – 1 – vaisvandeniui – (visatos vaisiaus vanduo asocijuojasi su mėgiamu gėrimu vaisvandeniu);  – 2 – žaviažuviai – (nuo neogalaktinio Adomo iki efebiškojo klono gražuolio Adonio, esančio visur ir kartu niekur – terra incognita); – 3 – euRoavinui –  (kuriame susipina įvairios kultūros bei tikybos nuo graikų išminties ar romėnų teisės iki Jahvės Tarno Ėriuko Aries ir kryžiaus kraujo mirties); – 4 – tauriajaučiančiajam – (su žemiškuoju iš tautosakos paimtu tėvo ir motinos atspindžio danguje ir sesers saulės bei brolio mėnesio įvaizdžiais); – 5 – Gemini giminei – (būdingas susidvejinimas su chromosomų perkūnais ir androgino genotipu, išdeginančiu Gėjos gimdą);  – 6 – amžiui vėžininkui – (prilygstantis viską naikinantis užtemusio vėžio amžiaus tyrinėtojas); – 7 – Liūtaširdžiui – (su likiminiu Jahvės kūrimo laiku gretinamas stabo ištiktas gyvenamasis laikas, kuris tęsiasi visatoje iki Christos (graikiškai: pateptojo Mesijo) atėjimo; – 8 – intermergaitei – (pagal filmo pavadinimą vienadienei plaštakei mergaitei, einančiai visuotinės nejautros žingsniu); – 9 – Sunkiasvorininkui – (žodžių žaismėje Praamžiui, amžiaus svarstyklėmis svarstančiam ir prieš laiką beiriančiam su besaikėmis svajonėmis); – 10 – skorpionei motinai - (žaižaruojančiai kaip agnis, ignis, ugnis, kurstančiai apokaliptinį žaizdrą su pasaulio pabaigos amen-omen-om); – 11 šauliui iš Šaolin – (sutapatinamam su Rytų kovos menų mokovų vietove, kurioje susilydo į vientisą masę nuodėmingumas, iškilumas ir profaniškiausias proveržis); – ožiaragiam Žvaigždikiui – (gundančiam deimantų kaušu pasemti žvaigždynų užribio lemtį).

Mano manymu, įspūdingiausias ir emociškai stipriausias yra III – reelegio skyrius, pavadintas Kalbamylių kryžiaus keliu, su įtrartimi, 15 nutarčių ir sutartimi, kurios su ašarų malone (donum lacrimarum) išmaldautos, leidžia atstatinėti prokalbę su: – Dievo Akivaizda – Apvaizda – Pavaizda – Provaizda – Užvaizda – Įvaizda – Išvaizda – Pervaizda – Nuovaizda – Sąvaizda – Visavaizda –. Tos 15 nutarčių sudėliotos lyg ir iš paskirų žodžių, bet jie kaip virvele susieti bendru kiekvienos nutarties prasminiu turiniu. Pažiūrėkime Kaip atrodo paskutinė – 15 nutartis:

– Viešpats Jėzus prisikelia iš numirusiųjų –

– į kelionę – kelias į – keliasi – liekasi – lieka su – likučiu – likimas – lėkimas – neatsilikimas – susilaikymas – laiko sulaikymas – išlaikymas – aplenkimas – palūkanos – liekanos – trupmenos nuoliekos – kėlimas – kilimas – kilimas dangop – kilti ir kelti – ne pasikelti – prikelti – sukelti – pakelti – perkelti – užkelti – ne iškyla – iškyla – virš kapo – kalėjimo sienų – senienų – savęs – – prisikelti – prisiekti – prisisukti – iš naujo – Geroji naujiena – manija – naujyn – jaunyn – pirmyn! –

Kiekvienas, žinantis ir sąmoningai suvokiantis Kristaus istoriją, skaitydamas tuos, atrodytų, paskirus žodžius, sąmonės gelmėje mato kiekvienos nutarties vyksmą, kuris tarsi iš naujo pereina visą Kristaus kančios kelią. Ir tai suteikia kiekvienai nutarčiai gyvybę ir prasmę.

Į paskutinę IV dalį – religio – , kiek suprantu, sudėtos ankstyvojo laikotarpio eilės, kuriose atsispindi poeto savęs, savo pašaukimo ieškojimas ir suvokimas, jautrus prisilietimas prie gamtos, gyvasties. Šiame skyriuje kartu su minėtos tematikos eilėmis yra ir tokių klasikiniais tapusių eilėraščių kaip – Vėlinių mi(ni) sterija – ; –šventųjų bendravimas (karališkoji kunigystė) – ; – maran atha* –.

Iš visų minėtųjų išsiskiria – Vėlinių mi(ni) sterija –, nes jis lyg ir atstovautų visai Skaidriaus poezijos esmei ir amžinai pasišventimo meilei. Kiekviena eilutė prasideda žodžiais „aš klūpau“. Ryškiai juntama, kad poetas yra atgimdytas gyventi ant to kertinio Akmens – bažnyčios, kurios meilei yra save paskyręs.

Subtiliu gyvasties trapumo suvokimu sužavi gamtos temos eilėraščiai – skruzdės infarktas –; – aš ir vapsva –; savistabos ir savikritikos kupini  – aš (išpažintis) – ir  – auka –. Pabaigoje skaitytoją paperka tas atviras prisipažinimas – „aš ne skaidrius aš drumzlius; aš ne skaidrius aš murzius; aš ne skaidrius aš ledžius“ tarsi norint pabrėžti, kad poetas yra toks pat žmogus. Tai skaudžiai save suvokiančio, jautraus ir už didelės erudicijos ir kitokio pasaulio suvokimo savo jautrumą slepiančio poeto eilės.

Knyga labai apgalvotai sudėliota, paskutiniame skyriuje palikus ankstyvojo laikotarpio eiles. Tai geras pavyzdys, kaip reikėtų tinkamai parengti savo knygą.

Įdomu būtų stebėti, kuriuo keliu poetas pasuks: kalbamylio-eksperimentuotojo ar lyriko.

___________
* malda aramėjų kalba Teateinie Viešpats!
** giesmė už mirusius