Metareligija

Šį mano pasisakymą ir keletą pastebėjimų išprovokavo Adventas ir vienas pernai poeto ištartas eilėraštis. Šiandien vėl Adventas ir jau knyga – eilėraščių-neeilėraščių - „Metareligija“. Iš tiesų ji tarsi paženklinta „meta“ ženklu. Akivaizdi metakalba, metatekstas ir pagaliau metapasaulis – žmogaus ir eilėraščio.

Kūryba intertekstuali, platus kultūrinis, istorinis kontekstas. Ryškios sąsajos su Antika, Biblija, kiberpasauliu, mitais. Evangelija svarbi kaip „idėja, kad žmoguje yra kažkas, kas vadinama vidiniu balsu arba žodžiu, ir kad pakanka žmogui tik įsiklausyti į tą balsą ir sekti juo“.

Kai kurie vertintojai pristato poetą kaip avangardinio meno atstovą. Poetinio žodžio savastį regime tarp kraštutinumų – konkretumo ir abstraktumo. Žodis fiksuojamas, eksponuojamas, nes autorius orientuojasi į klausantį ir stebintį adresatą. Poetas ieško naujumo, nepasitenkina senomis raiškos priemonėmis. Manau, toks kūrybinių bandymų tikslas – įrodyti, kad eilėraštis gali būti konstruojamas.

Autorius mato tokį pasaulį, kokio niekas nėra regėjęs, jis išgyvena tokią akimirką, kokios niekas nėra užfiksavęs. Taigi tokiai vienintelei ypatingai akimirkai ir žodžių prireikia išskirtinių. Savotiškų stilistinių naujadarų kupini tekstai. Štai kaip kuriamas vaizdas, jo kitimas, prasmės, kuriomis prisipildo nematoma erdvė (-11-šauliui iš Šaolin* - 51p.).

Nepaleidžianti  „skaitlių ir eilių trauka“ nubrėžia vos matomą liniją tarp kalbos ir matematikos. Visi kūriniai suskaičiuoti, tekstai griežtai struktūruoti. Viskas alfa ir omega erdvėje ir laike. Pavyzdžiui, pratartis, pertartis, ištartis, įtartis, sutartis, pritartis, patartis, užtartis. Kaip tokia seka keičia reikšmes? Kur kreipia mintis? Čia žodis ir garsas įgyja ypatingą svarbą ir prasmę. Jį sakyti, kalbėti nepakanka. Kad būtų išgirstas ir priimtas, reikia tarti. Skambėjimas, garso-raidės žaismas (relegio-reeligio-reelegio-religio) veda į metarefleksiją. Tokiomis priemonėmis, atsisakant išankstinių taisyklių, stengiamasi prasiskverbti į žmogų, išreikšti jo sąmonę ir pasąmonę, atrasti ryšį tarp jų. Privalai būti klausantysis, matantysis, susidėti ženklus, pauzes, būti atidus.Tik taip eilėraštis įsileis ir su tavimi kalbės.

Kiekvieną eilėraštį būtina ištarti ir pamatyti, nes tik taip išsiskleidžia jo fonika, grafinis vaizdas. Išardytos žanro, sakinio ribos. Atsisakyta didžiųjų raidžių, minimali  skyryba, visas trečias skyrius „-kalbamylių kryžiaus kelias-“ tarsi „nematuotinų temų seka“ kaip išvestinės formos, kiekvienas žodis atskirtas brūkšniu. Pasinaudota vos ne visomis stilizavimo galimybėmis (be įprastų, žinomų ir mokiniams, yra oksimoronų, paronimų, paradoksų, atnaujinta frazeologija ir t. t.). Taip blyksteli netikėta mintis (tekstas 57 p.) Stebina toks kūrėjo kunigo įžvalgumas ir proto miklumas.

Prisiliesta tik vienu kalbos aspektu. Kalbos galimybės išlaisvina spontanišką kūrybos energiją – mokėjimą bei malonumą žaisti, tačiau ir įpareigoja formos harmonijai. Poeto buvimą literatūroje lemia tokio žaidimo kalba išnaudojimas bei įsipareigojimas formai. Išlieka savaime prasmingos poezijos idėja išsakant šiuolaikinio žmogaus pasaulėjautą, kalbant šio laiko ir kartos kalba.

Rašymas yra laikinas ir mūsų vaidmenys yra laikini, bet nelaikina poezijos žemė, tasai niekur kitur nerandamas pasaulis. Dėkinga poetui už galimybę prisiminti šviesų mokytoją, būti čia su jumis ir su tais, kurie liko poezijos žemėje. Adventas tam suteikia papildomą prasmę.