Mergaitė, kurios bijojo Dievas

Gintaras Grajauskas jau senokai debiutavęs kaip poetas (dabar jau išleidęs penkias eilėraščių knygas), kiek vėlėliau kaip eseistas ir romanistas, dabar debiutuoja kaip dramaturgas. Tiesa, dar 1993 metais buvo išleista G. Grajausko prozos bei dramų eskizų knyga „Ornitologija“, tačiau rimčiau ėmęsis dramaturgijos tik XXI amžiuje, šiandien poetas išties debiutuoja keturių pjesių („Komiksas, arba Žmogus su geležiniu dančiu“, „Rezervatas“, „Lietuviai“, „Mergaitė, kurios bijojo Dievas“) knyga „Mergaitė, kurios bijojo Dievas“.

Netrukus G. Grajausko pjesė „Rezervatas“ bus išleista Prancūzijoje.

Pjesių pastatymai ir premijos:

„Komiksas, arba Žmogus su geležiniu dančiu“ / Pilies teatras, Klaipėda (rež. A. Vizgirda), 2002 / Lietuvos kultūros ministerijos premija už geriausią teatrinį debiutą (2003).
„Rezervatas“ / Tarptautinis Avinjono (Prancūzija) teatro festivalis (sceniniai skaitymai su Kanų teatro mokyklos absolventais, rež. O. Koršunovas, 2004) / „Naujosios Dramos akcija“ 2004 – sceniniai skaitymai (rež. A. Giniotis) / Klaipėdos dramos teatras (rež. A. Giniotis, D. Meškauskas), 2004.
„Mergaitė, kurios bijojo Dievas“ / Lietuvos nacionalinis dramos teatro nacionalinės dramaturgijos „Versmė‘ 07“ konkurso premija (2007)

Su Gintaro Grajausko dramaturgija susidūriau dukart – Klaipėdos Pilies teatro pastatyme „Komiksas, arba Žmogus su geležiniu dančiu“ (rež. A. Vizgirda) bei Klaipėdos Dramos teatro „Rezervate“ (rež. stat. A. Giniotis, rež. D. Meškauskas).

Šiuolaikinė lietuvių dramaturgija sunkiai vaduojasi iš „literatūriškumo“ - dialogai dažnai nėra „gyvi“, veiksmingi, - o G. Grajausko pjesėse svarbiau yra ne tai, kas sakoma, o tai, kas nutylima - tai, kas vyksta tarp eilučių. Turbūt tokie tekstai giminingi poezijai, kur prasmės ir asociacijos gimsta tarytum iš oro. Tokie tekstai aktoriui - tikra dovana, nes suteikia plačiausias galimybes atlikėjo interpretacijai. Ir, žinoma, temos, kurių imasi Gintaras Grajauskas: savęs kaip asmenybės identifikavimas, sugebėjimas išlikti savimi netikroje, surogatinėje realybėje, ir atvirkščiai: bėgimas į virtualią, „nuosavą“ erdvę nuo svetimos, kitų primestos „tikrovės“... Šios temos labai artimos ir man. Tiesiog esame ta pati karta. Gintaro Grajausko tekstai yra nuostabi mankšta vaizduotei, o vaizduotė ir yra pagrindinis kūrybos instrumentas.

Darius Meškauskas