Knygos
Romanai (1921)
Poezija (613)
Pjesės (35)
Vaikams (140)
Kitos (900)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 20 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter





Mergaitė, kurios bijojo Dievas

Mergaitė, kurios bijojo Dievas Banalybės apologija

Apie Gintaro Grajausko rašinius iki šiol turbūt nesu pasakęs nė vieno blogo arba gero žodžio. Kaip sakytų senieji klaipėdiškiai: „Nebuva rekala.“ Tiesa, kalbėdamas apie šiauliečių „Varpus“, buvau trumpai užsiminęs, kad banalioji G. Grajausko gatvės poetika atrodo mažų mažiausiai keistai net tarp smetoniškų lietuviškos poezijos grandų, tačiau „Šatėnų“ redakcija šias pastabas kažkodėl ėmė ir išcenzūravo. Bet tiek tos ir bėdos.

Prisipažinsiu, visai nebrokiju ankstyvųjų G. Grajausko eilėraštukų, parašytų iki mileniumo, buvau ypač pamėgęs konceptualiai absurdiškas Santaliučijos sapaliones apie blizges ir vamzdį (kurios, deja, taip ir neišsigimė į jokį didesnį eilėraščių ciklą): dėmesio dėmesio kalbu į vamzdį / ką jau čia ką jau čia ką jaučia / kvailys riaumodamas į vamzdį („Atsiskyrėlio atostogos“, 1996). Bet nesileiskim į sentimentus.

Jei kas nors mane pažadintų vidury nakties ir brutaliai pareikalautų mano tiesos apie G. Grajauską ir visą vadinamąją Klaipėdos mokyklą, nė nesusimąstydamas išberčiau: BANALUS BUITINIS EGZISTENCIALIZMAS IR BERGŽDŽIOS KITONIŠKOS KASDIENYBĖS PAIEŠKOS. Prieš 10–15 metų trys Rytų išminčiai – Gintaras G., Rimantas K. ir Mindaugas V. – bandė skelbti kontempliatyvią vienišos kasdienybės kitoniškumo apologiją, o šiandien jie tapo deklaratyviais kolektyvinių sociumo universalijų apologetais. Grajausko Santaliučija metė į šoną vamzdį ir užsibarikadavo šaldytuvais, mikrobangų krosnelėmis ir kitokiais šiandieninio pasaulio stebuklais, Kmita nebesigroži saulėtekiu traktoriuko balutėj, jis spokso į lagerfeldo kostiumus ir lorenzo batus, Valiukas nebemedituoja skusdamas žuvį, piktai burbėdamas jis kapstosi šiukšlių konteinery. Kitaip tariant, JIE SUSOCIALĖJO. Trys Rytų išminčiai nusileido nuo aukštų savo kalnų (gal Šatrijos dydžio) ir patraukė tiesiai į supermarketą – stovi dabar prie kasos ir reikalauja trijų pragyvenimui būtinų prekių: egzistencinės prasmės, jų pačių kitoniškumo įrodymų ir kasdienybės pateisinimo. Bet kasininkė jau kviečia apsaugą.

Ką gi, kol supermarkete vyksta šis nemalonus incidentas, imkim ir išsiaiškinkim, ko gi nori šie trys klaipėdiškiai su kauline dūdele grojančiu vedliu priešakyje. Imkim ir trumpai panagrinėkim pačias bendriausias jų (šiuo atveju įdomiausias G. Grajauskas) kūrybos idėjas bei skiriamuosius bruožus. Nebus lengva, bet pabandykim.

1. Buitinis egzistencializmas. Turbūt visi sutiks (žinoma, išskyrus aklai fanatišką autoriaus go go komandą iš šešiolikmečių paauglių, daugiausia mergaičiukių), kad siužetiniu G. Grajausko teksto centru dažniausiai tampa paprasta buities smulkmena. Koks nors dėmesį patraukęs namų apyvokos niekutis, prie stalo ištarta nereikšminga frazė, netyčia sutiktas eilinis praeivis. Atrodo, nieko čia baisaus, juk visi atsimena romėnų pamokymą ieškoti esmės mažiausiuose dalykuose. Taip, bet (cha, kaip žemai puoliau – ėmiau vartoti donskišką loginę sintaksę...) esme romėnai laikė žmogaus prigimties fenomeną, pamatinius žmogaus užkariauto pasaulio principus, o ne chaotišką kasdienių įvykių, rutininių sociumo reiškinių ir įprastų menkaverčių žmogiškų aistrelių (nesakau – aistrų) raizgalynę, kuri G. Grajausko tekstuose aukšta lietuviška mūrine tvora užstoja bet kokią esmę ar prasmę ir, kas baisiausia, ryškiaspalve kičine kasdienybės įkapių drobule uždengia net negimusią žmogaus prigimties mįslę. Čia nerasi jokio egzistencijos paslapties fenomeno, skaitytojo sąmonė ir pasąmonė taip ir lieka su nepaliesta nekaltybės plėve, į kurią iškrypėliškai spokso beveidžiai buitinio egzistencializmo noumenai.

Todėl smarkiai klysta mūsų literatūrologai, manantys, kad už tekstinės G. Grajausko tvoros slypi „sunkiai perprantami dalykai“ (K. Baublys), kad „už banalybės slypi intensyvus prasmės nesibaigiančiame laike ieškojimas“ (R. Kmita). Nieko, broliai, ten nėra, o jei ir yra, tai kokio velnio sproginti akis ir stengtis įžvelgti „tą“, ką autorius taip kruopščiai stengiasi nuo mūsų nuslėpti. Tad visas G. Grajausko „egzistencializmas“ (esu priverstas šį žodį rašyti kabutėse) nusakomas banalių banaliausia fraze: „Gyvenu, ir tiek“, o prasmės jame kur kas mažiau nei kitame buitiniame „-izme“ – buitiniame alkoholizme.

2. Banalios kasdienybės apologija. Visi lietuviški plunksnos meistrai pasiutusiai bijo banalybės – kaip velnias kry..., ne, kaip Rašytnamio nariai Liniausko, kaltinimas banalumu jiems yra pati didžiausia bausmė. Visi bijo, o G. Grajauskas – priešingai! Esė rinktinėje „Iš klausos“ (2002) pats save mokė: „Saugotis banalybių. Medžioti banalybes. Išvertinėti jas kaip pirštines. Numauti banalybėms odą. Banalybė be odos kartais atrodo visai nebanaliai.“ Taip ir daro – romija banalybes kaip varles kūdroje. Paradoksas, rapadoksas ir dorapaksas: kaip niekas kitas jis tiesiai, atvirai ir įžūliai skelbia banalybės apoteozę! Skelbia taip atkakliai ir nuosekliai, kad susidaro įspūdis, jog vykdomas kažkoks slaptas velniškas planas, kurio aš nesuvokiu ir turbūt niekada nesuvoksiu. Visi šio autoriaus kūriniai, parašyti po 2000-ųjų, yra ne kas kita, o banaliai nugludinti luitai monumentaliam paminklui, kuris skirtas, atrodo, pačiam kvailiausiam reikalui – pagarbinti ir į banalybės padebesius užkelti jos didenybę Banalybę.

Man vėl tenka konfrontuoti su nelaimingais smegenų šiknoje ieškotojais, t. y. tituluotais kritikais, kurie teisina ir įprasmina šį G. Grajausko užmojį: „Nesusireikšminimas prieš kasdieniškiausius ir banaliausius dalykus yra postmoderniosios savivokos bruožas“ (M. Kvietkauskas); „G. Grajauskui banalybė – tam tikra askezės forma, ir poezijos „aš“ laikysenos, ir mąstymo pagrindas“ (B. Speičytė); „Balansavimas ant absurdo ir banalybės ribos provokuoja skaitančiojo sąmonę: pabrėžtinai elementarios struktūros, šnekamąja kalba parašytas eilėraštis sąmoningai tušuoja ir kartu ironizuoja romantinę-lyrinę poeto situaciją bei nusako kartos atsitraukimą nuo poezijos kaip elitinio kultūros reiškinio sampratos, nuo tradiciškai suvokiamo poetiškumo apskritai“ (V. Šeina). Bla bla bla... Banalybei galima suteikti menamas reikšmes, banalybe galima apkaltinti visą pasaulį ir taip ją pateisinti, tačiau manau, kad ir kaip suktum uodegą, niekaip neišsisuksi nuo žvilgsnį prikaustančio bjauraus banalybės nuogumo. Banalybė visada bus tik banalybė ir nieko daugiau. Gerbiu G. Grajauską už tikrai titanišką darbą – perversti ant galvos visą poetinės savivokos pasaulį – suniekinti neįprastumą ir sudievinti banalybę, tačiau viskas išėjo kitaip, nei autorius buvo sumąstęs: stengdamasis nesureikšminti savęs, nuolat įkyriai deklaruodamas nesusireikšminimo poziciją, jis (o, siaube!) sureikšmino savo banalybę.

3. Universalaus kitoniškumo deklaravimas. Rinkinyje „Iš klausos“ G. Grajauskas paskelbė pranašišką „Kitoniškumo apologiją“ ir netrukus užlipo ant savo paties numesto grėblio. Teigdamas savo (ir kitų) kitoniškumą, t. y. savitumą, ir kartu sakralizuodamas visuotinę banalybę, jis išvertė kaip pirštinę ne banalybę, o išsivertė pats. Asmenybė ir banalybė – priešingos sąvokos. Banalybė identifikuoja, priskiria, sutapatina, suniveliuoja. Ji neleidžia išlaikyti distancijos, tokios būtinos kitoniškam savo asmenybės identifikavimui. Buitinis kasdienis stilius, buitinė kasdienės egzistencijos tematika G. Grajausko tekstuose nepalieka jokio atstumo tarp adresato ir adresanto, sulieja į vieną... ką? Kiti tai vadina intymumu, o aš – dvasine pornografija.

Iš visų autoriaus pastangų likti kitoniškam ir kartu intymiai „savam“ lieka tik tuščias tokių pastangų deklaravimas. B. Speičytė teisingai rašo: „Individuali banalybė, niekam neatstovaujanti (net jei tai iliuzija), geriau nei kolektyvinė. Savarankiškai iš banalybės galima pasidaryti šiokią tokią pramogą, sužaisti iš jos absurdišką vienatvės žaidimą. Kolektyvinė banalybė yra vulgari“ („Metai“, 2004, Nr. 10). Tačiau G. Grajausko atveju sulig kiekviena nauja knyga šios individualios banalybės lieka vis mažiau. Ją pakeičia idiotiškas ir pats save neigiantis „universalus“ kitoniškumas: „Aš toks pat kaip visi, bet kitoks.“ Kažkas panašaus, kai rėkiama apie savo išskirtinumą apsiavus kitos spalvos sportbačius arba išleidus eilinę knygą kitokiais viršeliais.

Išvada (baisi man pačiam): G. Grajauskas, teigdamas buitinio egzistencializmo viršenybę, sakralizuodamas banalios kasdienybės prasmę ir deklaruodamas visuotinį įsivaizduojamą kitoniškumą, kartu teigia ir idėjas, kurios vyrauja šiandieniame vartotojiškame buržuaziniame (taip taip!) pasaulyje. Savo tekstais patvirtindamas dabartinį visuomenės mentalitetą, jis prisideda prie oficialiosios kultūros sklaidos ir naujo lietuvių gyvenimo būdo įteisinimo.

P. S.
Apie pastarąją G. Grajausko pjesių knygą nekalbėsiu, nes man pasidarys dar baisiau nuo bergždžių autoriaus pastangų identifikuotis ne tik socialiai, bet dar ir tautiškai.
CASTOR&POLLUX
2008-02-20
 
Kita informacija
Tema: Pjesės
Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
Leidimo vieta: Vilnius
Leidimo metai: 2007
Puslapių: 173
Kodas: ISBN 978-9986-39-504-1
Daugiau informacijos »
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 0
 
Knygų recenzijos

Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą