Knygos
Romanai (1921)
Poezija (613)
Pjesės (35)
Vaikams (140)
Kitos (900)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 25 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter





Mergaitė, kurios bijojo Dievas

Mergaitė, kurios bijojo Dievas Kažkada G. Grajausko kūrybą buvo bandoma įvardinti kaip nelengvai identifikuojamą – tiesa, čia kalba daugiausia ėjo apie jo poeziją. Dabar gi autoriaus laikomas vienu pirmųjų, kuriam pavyko pajusti naujausių laikų žaidimo taisykles, generuoti naujas poetines intonacijas, netgi kalbama apie poetinę Klaipėdos mokyklą, kuri, pasak kai kurių kritikų bei literatūros tyrinėtojų, ir prasidėjo nuo G. Grajausko. Jei žvelgtume į autoriaus literatūrinį kelią, pamatytume, kad išbandyti įvairiausi žanrai: eilėraščiai, esė, (prozos ir dramos) eskizai, romanas... Tačiau laikyti savęs rašytoju G. Grajauskas nėra linkęs: „Aš pats iki šiol, pavadintas rašytoju, pasijuntu nejaukiai. Rašytojas nėra profesija. Kalbėti apie rašytojystę kaip apie amatą – tai paradoksas, nesąmonė. Kiekvieną eilėraštį, kiekvieną knygą rašai nuo nulio, tarsi nieko nežinotum, tarsi nieko gyvenime nebūtum parašęs, vadinasi, joks įdirbis, joks profesionalumas net teoriškai yra neįmanomas“. Šiai dienai turime dar vieną žanro bandymą – dramą. Pabandykime pažvelgti, kokį skanėstą autorius siūlo šįkart.

G. Grajauskas viename interviu, pasirodžiusiame po pirmosios pjesės „Komiksas, arba Žmogus su geležiniu dančiu“ pastatymo, yra sakęs: „Ilgą laiką su dramaturgija stengiausi mandagiai prasilenkti – kad vienas kitu nenusiviltumėm. O „Komiksas...“ atsirado tarsi visai netyčia: mėtėsi stalčiuose keletas niekur nelimpančių frazių, situacijų, nuotrupų, kol nei iš šio, nei iš to ėmė klijuotis į vientisą daiktą. <...> Pati pjesė, mano nuomone, yra labai liūdna – nesvarbu, kad šimtaprocentinė komedija ir publika kvatojasi. Iš tiesų tai labai liūdna komedija – be heroizmo, be tragikos, vien su kasdieniu praradimų liūdesiu“. Ši pjesė palieka keistą įspūdį. Kažkokia pernelyg tarp – nei paprasta nei sudėtinga, nei įdomi nei nuobodi... Blanki? Dialogai čia dažnai pakrikę, tampa savotiškais monologais ir žymi kankinamą, o kartais ir absurdiškai juokingą kalbėjimą nesuprantant vienas kito. Ji sunerta iš daugybės asociacijų, gana lengvo ir nepikto grotesko formos. Aišku, juokingų ir ironiškų detalių, šiuolaikinės kasdienybės išgyvenimų ir svarstymų, originalių, sakyčiau, grajauskiškų, jos perteikimo būdų, pjesėje nestinga. Pavyzdžiui, kad ir šiuolaikinio turtuolio žmonos važinėjimasis miestu su rojaliu, visų problemų sprendimas per pinigus („deja, tikriausiai tai viskas, kuo šiuo metu jums galime padėti“), pagrindinio veikėjo užsisklendimas nuo viso pasaulio tupykloje, religinių klausimų desakralizavimas, žmogų supančių galimybių ir įvairovės suplakimas į vieną visumą (pvz., štai kaip Špylmanienė dėkoja už turtuolio „pagalbą“ – pinigų įbrukimą – Špylmanui, kurį turtuolio žmona partrenkė važinėdamasi po miestą rojaliu, gelbėti: ...ačiū ir už tai. Jūs esate tikras humanistas ir mecenatas. Toks paprastas ir žmogiškas. Taip ir neišmokęs ramiai praeiti pro kenčiančią būtybę. Telaimina jus arkangelas Gabrielius ir Viešpats Dievas, kitaip dar vadinamas Kosminiu Protu. Tebūna jums palankūs neatpažinti skraidantys objektai, o taip pat elfai, silfidės, goblinai, grifonai ir vienaragiai. Tegul jūsų namų neapleidžia fengšui dvasia, tegul jūsų astralinės kelionės būna turiningos ir naudingos...).

Galbūt ši pjesė – ir bandymas parodyti šių dienų žmonių nesusikalbėjimą (nuolat kartojamos tos pačios frazės, istorijų perpasakojimas, savo gyvenimo nebuvimas), nebesikalbėjimą, kalbėjimosi būtinybę (apsimestinę?). Apie jausmą, jog pasaulis pradeda užsiraukinėti – nuolatos, kas dieną vis po gabalėlį, traukiasi ir mažėja. Kaip žmogaus galimybių (ir poreikių?) ratas kasdien vis mažėja ir mums belieka užsisklęsti nuo visų (gal kažkam atrodys, jog tapai šventuoju) ir kurti planą į niekur. Kaip sako į pjesės kontekstą įtrauktoje scenoje imperatorius Cezaris – mes praradom... Nežinau, kaip čia jums pasakius... gyvenimo skonį...

Antroji knygos pjesė „Rezervatas“, kaip teigiama spaudoje, parašyta atidirbinėjant už stipendiją bekraštėje Ajovoje. Beje, ji knygoje trumpiausia. Pagrindiniu akcentu čia, matyt, tampa nostalgija. Tačiau susidaro įspūdis, kad ilgimasi ne kažko konkretaus, o tiesiog paties ilgesio. Pagrindiniai veikėjai – du indėnai, kurie sėdi prie laužo ir kalbasi apie praeitį. Tačiau beskaitydamas supranti, kad gal tai visai ir ne indėnai ir apie kokią po šimts praeitį jie kalba?... Kas tas rezervatas, kuriame jie atseit įkalinti, atseit ilgisi bizonų, praeities dvasių? Veikėjai čia dažnai vartoja kvailokas klišes, šnekučiuojasi išsiblaškę ir visiškai nesusišneka tarpusavy (ypač komiška ir gerai šį teiginį iliustruojanti yra scena, kaip indėnas Kikas bendrauja su Baltąja moterimi). Vienintelė tiesa, šioje pjesėjė, matyt, yra ta, kad tiesos daugiau neįmanoma pateikti. Iš tam tikrų detalių, užuominų galima suprasti, jog iš tiesų šie du žmonės – tiesiog šiuolaikiniai klerkai, turintys šiuolaikinius darbus, besimaitinantys pusfabrikačiais, kenčiantys nuo šiuolaikinio pasaulio problemų (kaip daugiau uždirbti; iš ko gyventi; moterys už pinigus). Jaučiuosi šioje pjesėje sąmoningai klaidinama, nes nebežinau, kas yra kas ir ką man čia laikyti tiesa. Su kuo tapatintis? Veikėjai turi tiek tapatybių, tiksliau jų likučių, kad jokios visumos čia nepamatysi. Veikėjai vienu metu kalba apie kažin kokius senovinius papročius, tačiau jie persmelkti šių dienų realijų, tačiau tuo pat metu išgirsti kažkokių išgalvotų prietarų, o kitą minutę pamatai, jog tai eilinis šiandienos žmogus.

Tiesa, vienas indėnų pjesėjė net ir pasako tokius žodžius – visada įtariau, jog mes atsiradom iš literatūros...

Žinoma, svarbi čia ir vienišumo, vienatvės tema. Ji puikiai susiejama su laisvės/nelaisvės tema: mums tik atrodo, kad esame laisvi – sako indėnas Kajuga – o iš tiesų... Kažkas mus mulkina: iš tiesų mes tokie patys kaliniai, kaip ir buvome. Dar blogiau: esam patenkinti savo kalėjimu. Bet juk visi taip gyvena, kasmet pakeičia savo gyvenimo sienų spalvas, perdažo tvorą ir tai vadina gyvenimo sutvarkymu. Tačiau kad ir kur ar kaip jaustumeis vienišas, įkalintas rezervate, priėjęs rezervato tvorą ar siekdamas iš jo ištrūkti tesuprasi vienintelį dalyką, kad už rezervato nieko daugiau nėra – tik dar vienas kukurūzų laukas, už kurio – kitas kukurūzų laukas ir dar kitas... Visa tai supratus ištariama – na štai, pamatėm pasaulio../ Tikrai gražu. Tikrai gražu, bet man kažkodėl atrodo lyg ir kur matyta.../ Gal jau eikim, ar ką?... Tad geriausia tiesiog grįžti atgal kiekvienam prie savojo gyvenimo laužo, svarbiausia, kad tas laužas neužgestų. Kitaip ateis zombiai su Maiklu Džeksonu ir mus suės. Gal ir banalu – bet tiesiog gyventi ir tiek, nes visas mūsų gyvenimas tėra pasakėlė prieš miegą.

Reiktų pasakyti, kad visoje knygoje vyrauja lietuvių tapatybės, lietuviško identiteto paieškos, tam tikrų istorijos prieštaringumų atskleidimo, šiuolaikinio pasaulio ir žmogaus, gyvenimo, egzistavimo banalybės temos. Apskritai, G. Grajausko kūrybai nesvetimas kritiškumas, geresnio gyvenimo siekio ironizavimas, šiuolaikinės socialinės tikrovės išgyvenimas. Jau mano minėtame interviu kaip vieną didžiausių mūsų visuomenės pavojų autorius tada įvardino: „matau visai nesimpatišką statistinį lietuvį – piktą ir ksenofobišką, valstietiškai suktą, hermetišką lyg konservų dėžutė, trumpam įstrigusį plyšyje tarp Rusijos ir Europos ir naiviai vaizduojantį, jog visąlaik taip ir gyvens, jog jis esąs ne šiaip sau šiukšlė tarpdantyje, o kažin koks labai svarbus ir reikalingas buferis“. Reikia paminėti, kad originalusis „Šiaurės Atėnų“ literatūros kritikas CASTOR&POLLUX apie G. Grajausko bandymus universalizuoti ir išsiveržti iš kasdienybės ar banalybės kalba itin sarkastiškai. Tokią kūrybą jis įvardina kaip banalų buitinį egzistencializmą ir bergždžias kitoniškos kasdienybės paieškas, laikydamas ją chaotiškų kasdienių įvykių, rutininių sociumo reiškinių ir įprastų menkaverčių žmogiškų aistrelių raizgalyne, kuri aukšta lietuviška mūrine tvora užstoja bet kokią esmę ir prasmę ir, kas baisiausia, ryškiaspalve kičine kasdienybės įkapių drobule uždengia net negimusią žmogaus prigimties mįslę. Kad ir kokie prieštaringi būtų vertinimai, vis dėlto, G. Grajauskui vienam pirmųjų lietuvių literatūroje pavyko įtvirtinti ir parodyti kitokį, postmoderniosios lietuvių visuomenės suvokimo ir išgyvenimo vaizdinį, originalų. G. Grajausko istorija gyva, joje pulsuoja ši valanda.

Stipriausią įspūdį palieka paskutiniosios dvi pjesės. Abi jos itin aštriai ir ironiškai, nors vis dėlto kiek skirtingai, mini ir apkalba lietuviškumo, lietuvių klausimą, tam tikrus istorijos faktus, apskritai lietuvybės temas.

„Lietuviai“ autoriaus įvardinti kaip sceninis monologas. Šiek tiek primena rusų dramaturgo J. Griškoveco atliekamus „paprasto vaikino paprastus monologus“. Beje, ar man reikia prisistatyti? Aš tai galvoju – jei jau čia atėjot, tai gal jau žinot?<...> Ne Kaligula, ne Hamletas ir ne dėdė Vania. Darius mano vardas jei ką. <...> Gal tiesiog pasišnekam? Paprastai banaliai, apie gyvenimą. Kas, kad namie pasišnekat – su manim tai apie gyvenimą nesišnekėjot, ar ne? O paskui ir prasideda – nuo gyvenimo prasmės, noro kažką keisti, nuo amžinos finansinės jaunystės, šeimyninio gyvenimo nebe idilės kapstomasi link tikrųjų viso to priežasčių – kaip mums, lietuviams, čia dabar taip susiklostė, kad esam tokie. Tiesa, tą savąją lietuviškosios istorijos versiją pateikia ne mums prisistatęs Darius, o jo kaimynas, vėliau, kiek sužinom, išvažiavęs su statistiniais eiliniais lietuviais uždarbiaut į airijas-anglijas. Kažkoks nuoširdus, ironiškas, tikrojo suvokimo persmelktas pasakojimas apie lietuvių istoriją, ironiškas požiūris į romantinį lietuvių susireikšminimą. O teorija apie lietuvius prasideda nuo pamatinio klausimo – lietuviu būt gerai ar blogai? Na ir prasideda ištisas, pilnas ironijos ir originalių pastebėjimų pasakojimas apie tai, kodėl lietuviams viskas kitaip, nei visiems kitiems pasaulyje. O kodėl? Todėl, kad jie ypatingi. Tokių ant svieto daugiau nėr. Apie didžiausias lietuvių svajones (būti turtingiems, turėti savo karietą su pribumbasais, pilį ir kad už nieką nereiktų mokėt), per amžių amžius iš genų perduodamą būtinybę būti kunigaikščiais, valdovais ir vadovais (tik ne pavaldiniais), krepšinio strategais, užsislapsčiusiais visažiniais. Šimtmečiais mes to mokėmės: gyvent kaip karaliai, o atrodyt kaip valstiečiai. Kukliai, ramiai sau. Niekur neišsišokant, niekuo neišsiduodant... Jei tik ką, tuoj suslepiam mėsą po bulvėm, ir toliau gyvenam. Galiausiai nuskamba patarimas, kaip konkrečiai tai įgyvendint, kaip gi tiems lietuviams gyventi: Jei nori šitoj šaly išgyvent, tai turi būti lengvas ir greitas. Ir lankstumo reikia. Ir orientacijos žaibiškos. Nesiseka mūsų šaly gyvent gi tiems, kurie bando išsiskirti iš kitų. Kitoj šaly tai gal ir nieko tokio būtų. O pas mus – ne. Nes negalima norėti išsiskirti, kai visi tokie ypatingi. Trys milijonai valdovų vienoj vietoj.

Paskutinioji pjesė ilgiausia. Jos pavadinimas duotas ir visai knygai – „Mergaitė, kurios bijojo Dievas“. Ta mergaitė, matyt, pagrindinė veikėja Marija, kurios gyvenimo fragmentai ir tam tikri nerealūs, sakyčiau, išgalvoti, sufantazuoti elementai bei tikrovės ir vaizduojami. Tiesa sakant, čia stipriausiai ir plačiausiai vaizduojamas tam tikras istorinis momentas, minimos įvairios praeities ir istorijos asociacijos... Istorinis šios knygos kontekstas – pirmųjų lietuvių aviatorių, lėktuvų konstruotojų tema. Čia plėtojama mažo žmogaus, vienišumo, emocinės žmonių tarpusavio santykių distancijos temos. Pjesėjė įtaigiai susipynusios kelios istorijos, kelios realybės, keletas laikų (Marija vienu metu bendrauja ir su mirusiais seneliais, ir su lakūnu Gustaičiu, ir su dabar egzistuojančio pasaulio veikėjais – savo vyru bei jo bendrais). Kaip visada, pilna šiandienos atributų, daiktų, vartojimo, susvetimėjimo jausmo. Dabartinė Marija nuolatos žaidžia kompiuterinį žaidimą, kuriame yra snaiperė, o paskui jau ir realybėje nušauna savo vyrą bei jo bendrą. Tuo metu kompiuterio ekranas rodo užrašą Game over. Galiausiai tiesiog sužinome (bet ar ši tiesa yra svarbiausia, tikriausia?), kad viskas – išgalvota išprotėjusios moters istorija, papasakota psichūškės prižūrėtojui jaunam studentui. Paskutiniojoje šios pjesės scenoje labiausiai ir analizuojamas klausimas – kaip žmogus išprotėja? Ar įmanoma nuo to apsisaugoti? Ar egzistuoja kokia nors psichinė higiena? Veikėjas gydytojas randa viskam priežastį ir paaiškinimą – ji visąlaik manėsi easnti kitokia nei visi, ypatinga – o staiga suvokė, kad gyvena paprastą, eilinį, niekuo neišsiskiriantį gyvenimą. Štai tada ir išprotėjo<...>. Paprasčiausias evoliucijos dėsnis: kas neprisitaiko, tas žūsta. Išlieka <...> kaip tik tie, kurie neišsiskiria niekuo.

Per lengvą groteską, ironiją, tarsi paviršutinišką dalykų ar faktų iškalbėjimą, prisidengus lengva moralizuotojo kauke, per autoriaus manipuliavimą personažais ir personažų – autoriumi, įžvelgi originalų lietuviškojo mentaliteto suvokimą, perteikimą, eilinio piliečio eilinės sąmonės atsivėrimą. Tam tikrų istorinių kontekstų naudojimas, tas istorinis-tautosakinis pagrindas taip pat labai svarbus. Kartais junti tarsi G. Grajauskas savo pjesėmis žaidžia su skaitytoju – priverčia patikėti, kad skaitome lengvą, kartais atsainiai pasakojamą paviršutinišką kasdienybės istoriją, bet netikėtos replikos, aliuzijos, asociacijos tokius lūkesčius paverčia beverčiais ir pasiūlo žvelgti ir pamatyti universalesnius dalykus. Kiek giliai kiekvieną pasieks iš pirmo žvilgsnio lengvi ir žaidybiški tekstai bei veikėjai ir jų dramos – priklauso, matyt, nuo kiekvieno iš mūsų.

G. Grajauskas yra sakęs: „šiaip į literatūrą apskritai žiūriu šiek tiek senoviškai, kaip į bandymą susikalbėti, tegu ne su milijonais, ne su tūkstančiais, bet nors su vienu kitu. Galbūt tai ir yra svarbiausias dalykas, kuris literatūroje mane žavi ir iki šiol skatina rašyti<...>. Svarbiausia – dialogas, tegu įsivaizduojamas, tegu iliuzinis. Bent dialogo galimybė. Tiesa, galbūt ir tai tėra optinė apgaulė, nes niekada nežinai, kaip bus sureaguota į tavo knygą. Rašai, tikėdamasis dialogo, bet niekada nežinai, kaip knyga bus sutikta, suprasta ir kas jai nutiks. Šiuose tekstuose labai daug ką atpažįstu, sutapatinu ir tarsi iš atstumo pažvelgiu į save bei savo artimą, kaimyną, tolimą – lietuvį. Šioje knygoje, matyt, labiausiai ir jaudina tai – atpažįsti tą patį pasaulį, kurį matai.
Jurga Lūžaitė
2008-05-27
 
Kita informacija
Tema: Pjesės
Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
Leidimo vieta: Vilnius
Leidimo metai: 2007
Puslapių: 173
Kodas: ISBN 978-9986-39-504-1
Daugiau informacijos »
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 0
 
Knygų recenzijos

Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą