Mėnulis ir skatikas

Ironiška, tačiau vienas žymiausių anglų rašytojo kūrinių beveik telpa delne. Idealus formatas skaityti Londono ar Paryžiaus metro. Bet tinka jis ir Vilniaus viešajam transportui. Mažų ir didelių kelionių dvasia, kelionių erdve ir laiku.

Trumpi skyriai, stambus šriftas, nuostabiai grakšti ir kartu paprasta kalbėsena, nukelianti į tą metą, kai pašnekesiai apie meną ir žmones dar nebuvo pabodę. Kai impresionizmą jau keitė post-, dar nepripažįstamas, dar smerkiamas ir šiepiamas, tačiau nepalaužiamas ir gajus.

Tai kas gi lieka už įspūdžio? Siaubas, nesupratimas, pašaipa, kvaili šypsniai? Tapytojui Čarlzui Stirklendui tai nėmaž nerūpi, kaip ir patogi atsisėsti kėdė ar gurmano verta vakarienė. Visų gėrybių jis atsisako vardan to, ko pats dar nežino.

Keistą, nei pasakotojui, nei skaitytojui nesuvokiamą asmenybę vaizduoja Moemas, jos atstumiančią trauką, o gal atvirkščiai – traukiantį bjaurumą. Ir kas atsakys, kuri begalybė didesnė: plius ar minus.

Stirklendas vienodai atsainiai stumdo šachmatų ir pozuotojų figūras. Tirštindamas spalvas tapyboje, gyvenimą jis palieka juodai baltą. Baltesnį į pabaigą, kai apanka išsvajotoje Taičio saloje.

„Sardoniška šypsena” – nuolat kartoja pasakotojas, ir tai, matyt, pagrindinio potėpio Stirklendo portrete verta detalė. Amžina saviironija. Nė trupučio negyvenant buitimi, pasmerkti tam mylinčius tave žmones. Žvelgti į drobę raupų išėstu veidu. Kurti grožį tik tam, kad jį pamatęs sunaikintum. Palaidoti sūnų po figmedžiu. Ir niekada nesigailėti.

Sunku, skaitant šią neabejotinai gerą knygą, netapatinti pagrindinio veikėjo su Poliu Gogenu. Nėra jo albumuose Moemo aprašytų (nutapytų?) paveikslų, tačiau randasi keisti jų veikėjai, gal buvę, o gal prasimanyti. Vargu ar įžvalgus skaitytojo žvilgsnis praleis pro akis akivaizdžius sutapimus. Bet ne tai svarbu.

Kas gi? Pasirinkimas – tarp? Žinojimas – ko? Gyvenimas – kam?

Skatikas, upės dugne atspindintis pilnatį. Atspindžių atspindžiai.