Mėnesiena tamsiame lange

Pirma, kas iškyla pagalvojus apie Hitlerį, – nespalvoti filmuoti vaizdai: neišvaizdus mažas, piktas žmogelis kalba miniai; kita asociacija – daug skausmo karą prisimenančios ir išgyvenusios močiutės kalbose. Dar neskaičius romano, pirmas klausimas, kuris man kilo, buvo: „Kam?“ Kam dabar Lietuvoje reikalingas istorinis romanas apie diktatorių, parašytas moters, priklausančios kartai, gimusiai po karo ir toli nuo Hitlerio valdytos Vokietijos? Ar jis nepapiktins žmonių, kurie karą išgyveno? Kas tai? Bandymas įrodyti, kad ir diktatoriai yra žmonės, mylintys ir kenčiantys, kad jie irgi buvo vaikai, kuriuos mylėjo jų motinos? Moteriška ambicija pabandyti įlįsti į vyro kailį? Istorinės tiesos siekimas?

Knygos pradžioje autorė nurodo kelias romano atsiradimo priežastis: pažvelgti į Hitlerį „be pykčio, paniekos ir stengtis išlikti nešališkam“; sukurti Hitlerio, kaip žmogaus, valdomo vien pasąmonės, paveikslą ir taip paminėti Antrojo pasaulinio karo šešiasdešimtmetį. Tikslai dideli, pats romanas solidus, matyti, kad autorė gerai susipažinusi su istoriniais dokumentais, laiškais, dienoraščiais ir turi gerą fantaziją.

Tačiau skaitant klausimų kyla.

Pirmiausia dėl pasirinktos romano struktūros logiškumo. Pasakojimas prasideda Hitlerio savižudybe, kai jo dvasia po mirties atsiskiria nuo kūno ir pamato visą savo gyvenimą. Bet gyvenimas, priešingai, nei liudija žmonės, išgyvenę klinikinę mirtį, neprabėga per akimirką, o užima 340 puslapių. Hitleris pamato ne tik savo, bet ir bendražygių bei moterų gyvenimus. Kartais jis žvelgia į savo gyvenimą kaip neutralus stebėtojas, kartais „įsikūnija“ į kitus asmenis – savo tėvo draugą (nors tada jis dar nebuvo gimęs), merginą, kurią buvo įsimylėjęs, jaunystės draugą Augustą ar bendražygį Geringą – ir kalba pirmuoju asmeniu. Bet vis dėlto vyraujantis romano stilius – atpasakojamasis. Romaną sudaro penki skyriai, pavadinti moterų, reikšmingų Hitlerio gyvenime, vardais: „Klara“, „Helena“, „Angelika“, „Karina“ ir „Eva“. Tačiau pirmojo ir antrojo skyriaus pavadinimai neatitinka skyrių turinio. Tiek Hitlerio motina Klara, tiek jo draugo žmona Helena minimos epizodiškai. Pirmojo skyriaus ašį sudaro Hitlerio tapatumo paieškos, homoseksualiniai potyriai, antrojo – Adolfo bendražygio Hermano ir jo išrinktosios Karinos meilės istorija. Sunkiai paaiškinami chronologiniai pasakojimo šuoliai pirmajame skyriuje: kodėl nuo 1889 metų šokama prie 1918, paskui prie 1915-ųjų, tada prie 1919 ir vėl prie 1907 metų. Skaitant lieka įspūdis, tarsi ne tik pasakojimo herojus, bet ir skaitytojas chaotiškai blaškomas laike ir erdvėje.

Šiek tiek blaškosi ir romano autorė, nes tekste pasitaiko neatitikimų. Pavyzdžiui, pirmajame skyriuje rašoma apie Adolfo meilę kaimynų dukrai Štefani ir popieriniais laiveliais pavirtusius meilės laiškus. Bet kai apie tą patį monologu kalba Štefani, laiveliai mistiškai transformuojasi į popierinius lėktuvėlius. Trečiajame skyriuje veikia dvi pagrindinės moterys: Hitlerio sesuo Angelika ir jos dukra Helė, tačiau 181 puslapyje staiga atsiranda trečioji: „...visą jaukumą ir namų šilumą čia kūrė trys žavingos šeimininkės – fiurerio sesuo Angela su dukromis“. Antroji Angelikos dukra, paslaptingai pasirodžiusi šiame sakinyje, nei prieš tai, nei vėliau nėra minima.

Mistikos romane yra ir daugiau. Antrajame skyriuje Karina Švedijos kalnų oloje išburia mylimojo pasirodymą, o vėliau jiems abiem toje oloje mistiškai pasirodo giltinės pavidalas, nors giltinės figūrėlė buvo išimta iš būrimo rato. Penktajame skyriuje Hitleris medžioklės metu vietoj mėnulio pamato didėjantį šviesos diską ir pradeda kalbėtis su vilku.

Hitlerio, arba Adžio, Alfo, kaip jis vadinamas romane, paveikslas yra prieštaringas. Romane daug vietos skiriama Adžio meniniams polinkiams: jis vaizduojamas kaip dailininkas, nepalikdavęs molberto net mūšio lauke, poetas, rašęs patriotines eiles, jautrus tam pasauliui, kurį jis vaizduoja. Daugelis romano aprašymų yra labai tapybiški ir spalvingi. Antra vertus, atskleistas ir Hitlerio polinkis į savižudybę, žiaurumas, psichikos nestabilumas. Bet lieka neaišku, kaip tie prieštaringi bruožai jame derėjo. Ar jis mylėjo moteris, kurios buvo greta? Ar buvo biseksualus, ar jo homoseksualūs santykiai buvo priverstiniai? Kartais atrodo, kad autorei pasąmonė, kuri, anot pirminės romano idėjos, valdė Hitlerį, yra tapati seksualumui. Romane nemažai vietų, kuriose kalbama apie fiurerio seksualines problemas arba nukrypimus nuo visuomenėje įprastų seksualinio elgesio normų: gydytojo kalba apie paslaptingą jo ligą, Hitlerio ir jo draugo Augusto įtartinas artumas, Rėmo ir Hitlerio homoseksualūs santykiai, keistas jo potraukis prie dukterėčios, užuomina apie Hitlerio ir Helės mylimojo Emilio Moriso seksualinius santykius, mazochistinių Hitlerio pomėgių aprašymas kino aktorės Renatos Miuler atsisveikinimo laiške. Helė jį vadina bjaurybe, mazochistu, iškrypėliu. Skaitant susidaro įspūdis, tartum knygos autorė norėtų pateikti šiuos faktus kaip tam tikrą sensaciją, „bombą“, lyg ir turinčią iš esmės pakeisti skaitytojų požiūrį į Hitlerį. Tačiau tada nepavyksta išlikti nešališkam, nes tamsieji Hitlerio bruožai visgi persveria likusius kitus.

Beveik visi romane vaizduojami vyrai yra panašūs. Jie jautrūs, mylintys, bet kartu frustruoti, valdomi instinktų ir nestabilios psichikos. Adolfas Hitleris serga sifiliu, iškrypėliškai santykiauja su dukterėčia bei nuolat grasina savižudybe. Hermanas Geringas vartoja narkotikus, skausmo priepuolio metu vos nenužudo savo žmonos Karinos. Rėmas seksualiai išnaudoja jam pavaldžius kareivius. Vyrų santykiai įtempti ir konfliktiški. Išimtis – pirmasis Karinos vyras Tomas, ne tik sutikęs skirtis, bet ir finansiškai parėmęs Kariną ir Hermaną.

Panašios ir moterys: jautrios, linkusios aukotis, mylinčios Hitlerį ir jo idėjas. Bene labiausiai užbaigtas ir įtaigiausias romane yra Hitlerio dukterėčios Helės paveikslas. Jauna, naivi, romantiška mergaitė įsimyli savo dėdę. Hitleris ją irgi myli, tiesa, keistai ir iškreiptai. Mergina tenkina dėdės įnorius, bet nėra laiminga. Ji pavydi dėdės kitoms, isteriškai reikalauja sau dėmesio. Ima keistai elgtis, pablogėja jos psichinė sveikata, ir ji nusižudo arba yra nužudoma. Autorė įtikinamai parodo veikėjos dvasinės būsenos raidą, nuotaikų kaitą ir jausmų prieštaringumą. Kitų moterų paveikslai yra daugiau mažiau statiški ir romantizuoti.

Ir pabaigoje apie tai, ko šiame romane yra mažiausiai, – apie karą. Nors Hitleris buvo karys ir vadas, nors kūrinyje dažnai cituojamos jo ugningos kalbos ir aprašyti mūšiai, bet tai lieka kažkur šalia. Nėra aišku, ką išgyveno pagrindiniai veikėjai, matydami žūstančius žmones, ką jautė patys, juos žudydami, kaip atrodė šalis karo metu. Romano veiksmas tarsi pakibęs ore ir veikėjų pasąmonėje. Knygoje pateikiami karo epizodai – pabirę ir chaotiški.

Klausimas, kurį kėliau recenzijos pradžioje, man liko aktualus ir perskaičius knygą – dabar žinau daugiau apie Hitlerį ir jo moteris, vis dėlto… „kam?“ Iškilo ir naujas klausimas – kiek knygoje yra istorinių faktų ir kiek meninės fikcijos?