Knygos
Romanai (1925)
Poezija (617)
Pjesės (34)
Vaikams (140)
Kitos (900)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 3 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Meilės ir mirties menas

Meilės ir mirties menas Paskui mintį, greitesnę už šviesą

Naujausioji Petro Venclovo knyga „Nemune“ jau buvo recenzuota (Nr. 40). Ir gana išsamiai. Tačiau kai ką perskaičiau kitaip nei Vytautas Martinkus.

Dėl vieno pritarčiau recenzentui: rašančiojo apsidraudimas, kad apysakoje „Tremtis. Meilės ir mirties menas“ yra „tikrų faktų“, tačiau istorija – anaiptol ne romėnų poeto Ovidijaus biografija, visai nereikalingas. Literatūra iš tiesų – sąlyginis dalykas, tad jeigu jau ryžtiesi ką nors papasakoti, įtikink skaitytoją, jog dabar jisai sužinos, ko nežinojęs, kitaip tariant, kaip iš tikrųjų buvo tada ir tada... Juoba kad P. Venclovas geba skaitytoją „monyti“. Nebent mūsų neįtikintų vizijos, kuriose Romos tremtinys mato lietuvių tremtį į Sibirą ar netgi Nepriklausomybės siekius...

Pasakotojo tvarkingumu pasižymintis ir tuo iš nūdienės literatūros aplinkos, kuri tikrai nėra nuobodi, išsiskiriantis rašytojas trečiojoje knygos apysakoje vis dar saugo savo ištikimybę linijinio rašymo principui. Čia viskas nuoseklu: poetas atkeliauja į Tomus, kenčia nykiame imperijos pakraštyje šaltį ir vienatvę, varganai žiemoja, o sulaukęs kiekvieno pavasario spirga, ar neatplauks laivu žinia, kad jo jau pasigailėta... Kai tos žinios vis nėra ir nėra, Ovidijus susitaiko su likimu, bet parašo kūrinį, kuriame tobulai atsikeršija jį ištrėmusiam tironui. Ratas užsidaro – galima mirti: įžanga, dėstymas, kulminacija... Žinoma, jei nusmurgėlis šunelis, pavadintas Gajumi Oktavijumi (kodėl man šitas gyvulėlis taip primena Jurgos Ivanauskaitės romano „Sapnų nublokšti“ kalytę Lilą?), apysakoje atsirastų jau žuvus Helopui, berniukui, kurį Ovidijus iš barbaro bando paversti civilizuotu žmogumi („iš laukinio augalo išsiskleis sukultūrintas vaismedis“ – p. 241), reinkarnacijos motyvacija būtų logiškesnė. Vadinasi, ir pasakojimo nuoseklumas nepasiduotų „apskundžiamas“.

Vis dėlto asmeniškai man P. Venclovas kur kas įdomesnis tada, kai leidžia herojui blaškytis, klydinėti pasąmonės ir atminties labirintuose, siautėti be jokios tvarkos ir nuoseklumo. Vadinasi, gyventi pilnakraujės būtybės gyvenimą. Juk net ir menkiau komplikuotos biografijos žmogus, nei pagrindinis apysakos „Šmėklos. Raudonoji tamsa“ herojus Vytautas Kemežys (taip pat – ir Stanislovas Baltrėnas), visą gyvenimą „šokinėja“ nuo temos prie temos – nuo to, kas yra dabar, prie to, kas buvo prieš metus ir prieš šimtą metų, prieš sekundę ir prieš mūsų erą, kaip lygiai lengvai mes gebame „nušokti“ į tai, kas dar tik bus – ir visai nesvarbu, kad „šokinėdami“ net iš vietos nepajudame: juk mintis greitesnė ir už garsą, ir už šviesą!

Dar vienas dalykas mane šioje apysakoje nustebino: P. Venclovo, visados savo kūryboje atvirai sakiusio, kas teisinga šiam pasauly, o kas ne, ryžtas į kagėbė užverbuotą žmogų, gyvenusį dvigubą gyvenimą, į tikrų tikriausią žmogšaudį, išdaviką, apsimetėlį ir netgi nekaltos mergaitės tvirkintoją, žvelgti skvarbiomis, tačiau labai romiomis tyrėjo, stebėtojo akimis. Autorius nekaltina savo herojaus, negėdina, nesmerkia, neskaito jam jokių moralų. Jis kilniadvasiškai leidžia išgyvenimų ir sąžinės graužaties spalvų paletę patirti pačiam koloborantui, kad nebegeistų nieko kito, vien išsivadavimo iš atsiminimų pinklių: „ji (praeitis – aut. past.) stovėjo čia pat, jam už nugaros, niūri, paženklinta krauju ir išdavystėmis, lipni nuo baimės ir įtarumo prakaito. Tarsi kupra, įaugusi čiuptuvais į dvasią“ (p. 134). Ir: „ar galėjo būti kitaip? – paklausia pats savęs. Nes tai klausimas ne jam, o laikui, likimui, gal net Dievui. Nelyg sopulingas žmogaus beldimas į dangų, kuris nekalba su juo, nesupranta jo minčių, nepaiso laikinumu paženklintų jo norų“ (p. 147).

Dėl pirmosios apysakos, šioje knygoje pavadintos „Kelionė. Mirtis ir mergelė“, kurioje nuoseklaus siužetiškumo atsikratoma dar nedrąsiai, deja, pasakyčiau tik tiek: kurių velnių tas Kleopas į Alberto Žadeikio laidotuves trenkiasi per Merkinę ir Liškiavą? Juk Lazdijų rajoną iš Kauno kur kas patogiau siekti Veiverių keliu, pro ne menkiau gražų Zapyškį… Bet už tokį klausimą autorius etažerininkę juk gali ir po velnių pasiųsti, ar ne? O gal painiava keliuose – tik papildomas įrodymas, kad pensininkas Kleopas niekada nemėgo tranzuoti, net jaunystėje? Ir kad tranzavimas žmogų žemina? „Ypač pastaruoju metu – kai žmogus, neturintis kokios nors transporto priemonės, paprasčiausiai laikomas skurdžiumi“ (p. 7)?
Violeta Šoblinskaitė Aleksa
2008-02-08
 
Kita informacija
Tema: Smulkioji proza
Leidykla: Vaga
Leidimo vieta: Vilnius
Leidimo metai: 2007
Puslapių: 263
Kodas: ISBN 978-5-415-01969-4
Daugiau informacijos »
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 1 Kas ir kaip?
 
Knygų recenzijos

Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą