Meilės ir mirties menas

Tris sunkiasvoriu, tradiciniu stiliumi parašytas, pagal visas siužeto kūrimo taisykles sukonstruotas apysakas vienija panašūs veikėjai: pasakojimo centre – pagyvenęs vyras ir jauna moteris, kuri juo rūpinasi. Tiesa, moters personažas dažniausiai neryškus, jos asmenybė autoriaus nedomina: ji reikalinga tik kaip pagrindinio veikėjo šešėlis, susietas su juo emocinės priklausomybės ryšiu. O vyrą kankina senatvės artėjimo pojūtis, apgailestavimai, nesusitaikymas su nugyvento gyvenimo patirtimi. Jis visą laiką grimzta į praeitį, mato tikrovėje jos vizijas, atspindžius ir padarinius, į viską žvelgia labai atsakingai, rimtai ir niūriai. Beje, du iš aprašomų vyrų – poetai: pirmoje apysakoje „Mirtis ir mergelė“ veikėjas vyksta į draugo poeto laidotuves, o trečioje – „Meilės ir mirties menas“ – kadaise buvęs garsus senovės Romos dainius valdovo įsakymu ištremiamas į šiaurę. Su antra apysaka „Raudonoji tamsa“ (pavadinimas – tokia tiesmukiška ir akivaizdi sovietmečio metafora, kad išprususiam iš karto „sufleruoja“ ir kūrinio tematiką, ir siužetą) šią sieja įprastų realijų praradimo, lūkesčių žlugimo tema.

Todėl visi trys kūriniai atrodo kaip niekada nesibaigsianti savianalizė siekiant išryškinti likimą netinkama linkme pakreipusias mintis ir poelgius. Niūrumą paryškina įtempto siužeto sapnai, neleistinos erotikos motyvai, asmeninių užmojų žlugimo tragizmas. Siekdamas atrodyti šiuolaikiškas, autorius nevykusiai mėgdžioja jaunimo kalbą („kaip sako jaunimas – iš fantazijos srities“, p. 48), įterpia neįtikinamus personažus, konfliktuojančius su veikėju, tačiau akivaizdu, kad jį labiausiai traukia knaisiotis praeityje. Dabartis nuvilia ir sukelia vien kančią, nes neatitinka jaunystės idealų – taip galima būtų apibūdinti visų apysakų pagrindinę mintį ir dažniausiai skambantį motyvą. Knyga labiausiai patiks tiems, kas linkęs į panašius apmąstymus ir vertina tai, kad jie kartojasi visose autoriaus knygose. Jos visos tarsi iliustruoja sociologų įžvalgas apie lietuviams būdingą polinkį į praeitį, sukeliantį melancholiją, depresyvias mintis ir mirties išaukštinimą. Kaip pastebi Renata Šerelytė, šio autoriaus kūryboje „vyrauja mirties, kaip ribinės situacijos, pakeičiančios žmogaus egzistenciją, tema. Autorius ir toliau lieka ištikimas niūriai vizionieriškai stilistikai ir niekur neišbando nei „juodo“, nei „balto“ humoro“ („Metai“, 2005, Nr. 12) Reikėtų pasiūlyti pasiskaityti šią knygą gotų subkultūros atstovams, kaip žinia, irgi linkusiems į melancholiją – gal ji netikėtai taps bestseleriu.